Marso kanjonai ir prisiminimai, kaip leidžiamos buvo žiemos dienos, kaip gulėjau šiltoje lovoje, kaip bandėme pasislėpt šiltesnėje vietoje. Šiltas vynas, svaigstanti galva.
Norisi grįžti, bet kartu eiti pirmyn. Kurią ribą man reikia pereiti, kad galėčiau šypsotis net tada, kai esu viena? Ašaros, viltys ir egoizmas.
Kai esi visiškai atšlijusi plokštės dalis, nuo pagrindinio mechanizmo, kai jis veikia toliau, o tu lauki pagalbos, nes nori funkcijonuoti toliau...
Praėjo mano mokyklinės dienos apie kurias pasakosiu savo vaikams, draugams po kelių metų, kai mes prisimindinėsim viską, ką darome dabar vis dar besigręžiodami į tuos laikus. Nereikėjo nieko pažinti, nereikėjo šypsotis ar sakyti melą, kai norėjai pasirodyti mandagesnis. Ne. Dabar niekam niekas neberūpi. Draugai tampa priešais, o priešai tiesiog išgaruoja.
Paskutinis skambutis, išleistuvės - ką mes darėm? Nebesuvokiu nieko, bet Metro klubo muzika man pakėlė nuotaiką, o dar mano vištiškumas bežiūrint į tvarkaraštį autobuso.
Smaukyti butelius, laižyti lazdeles, ryti maistą - darė visi, net aš, bet buvo linksma. Buvo keista girdėti komplimentus, nes niekad neteko jų sulaukti iš kitų žmonių, nei artimųjų. Keista artėti prie žmogaus, kai žinai, jog visiškai pati to nenori. Tačiau buvo smagu rėkti ir mojuoti visiems pro limuzino langą, buvo gera, tikrai.
Sūnus pasakė, jog aš šypsausi. Man keista, man gera. Niekad neteko skleisti tiek juoko, tiek šypsotis, pamiršti savo pirmapradį ir tiesiog tekėti upeliu. Keista daryti tai, ko anksčiau nedarei, matyti, kaip žmonės "auga" akyse, kaip draugai nyksta iš tavo gyvenimo. Nenoriu priprasti, ennoriu apsistoti, o vėliau verkti, jog visko netekau.
Mes abu save žalojame, abu esame kvaili. Lietaus lašai, kaip skamba, krentantys ant skėčio linijos. Tau nereikia kažką suprasti, kai tu tai viduje suvokei.
Man kažką sakei, o aš tylėjau, todėl aš kalta. Man nusišvilpti, nes tai buvo puikiausi pusę metų mano gyvenime.
Judam į priekį. Mečiau, bėje. Vakar sučiulpėme viską, išsmaukėm iki butelio galo už visus, už viską ir tai buvo puiku.
Man reikėtų baigti rašyti apie 3.14 ir Coliuką, nes jaučiuosi dar labiau sumautai.
Noriu šypsotis su žmona, dukra ir kitais.
Fantastiška, taip norisi išlieti visiems jausmus, tačiau tai taip vaikiška. Galėčiau skiesti save su jumis, bet vis vien neužtektų vandens. Mano jausmai nepasikeis, nebent kuris nors mane sužąlos.
vėl veršlenu. dėėėėėjau.
Mokykla už kito namo, už mano metų, už mano vaikystės, o jūs mano ateitis. Tai, kas esu aš, dėka jūsų visų.
Liūdesio angelas skrenda
Kelia atgal pas tave
Degančiais tiltais į krantą
Upės, kurios nebėra
