Dievinu dienas, kai atsikeliu per vėlai, nors man reikia greit būt kažkur, tačiau gaunu žinutę, jog viskas atšaukta ir tada su FLY gulime lovoje ir mėgaujames šiluma ir jo smirdančiomis seilėmis, kurias man tenka valyti savo servetėle. But I love these moments.
Makūlatūra. Dušas. Žinutė – kvietimas susitikti ir pažadas, jog tai bus super.
Nekenčiu egoistų. Nekenčiu. Nekenčiu to, jog jie nemato manęs. Paviršutiniškumas. Jie nesupranta, visiškai nesupranta. Jiems nerūpi, kad tu atveri savo širdį ir sakai dėl kokios priežasties tavęs ten nebuvo. Jie vistiek ieškos savo tiesos mano tiesioje, kurią jie mato, lyg melą.
Sakykit, kodėl mes neatsiveriam viena kitom? Ar mum reikia žinoti visokias mūsų sielos tamsybes, kai mums gera būnant tuom, kuom rodomes kitiems. Aišku, galim atverti tas platybes, kai esam kokioje depresijoje ar kitokioje būsenoje, bet juk neliejam savo tamsumo tyrią dieną. Aš tikiuos, jog esu teisi, nes tikrai nenoriu jums rodyti kažko, ko visiškai nereikia, kas galėtų atitraukti jus nuo manęs, nes jūs man esat, kaip saulės spinduliai Manau, jog geri draugai nebūtinai viską turi žinoti vienas apie kitą – nuo mėgstamiausio maisto iki apatinių spalvos.
I lied to my mother. Yes. Dėkui, kad šiandien lijo. Vėl dykinėjom miesto gatvėmis.
Atradom Artistus, įėjom, atradom vietą.
At that moment my NIGHMARE came – LONG HAIR. Sedėjau, kaip lopė ir bandžiau nesišypsoti, o dar tos akys.
God is an idiot for creating such a beauty.
O kai atsisukau vieną akimirką, maniau, jog nukrisiu, nors nebuvo kur.
Kalbėjom, rašiau ant rankos, klausėmės muzikos, seilinausi nuo boso skleidžiamų garsų, gėrėm kas ką, rašiau ant servetėlės, kurios jis neįskaitė. Cuteness is awesome.
Turbūt su kiekvienu susitikimu mane vis labiau žavės jo negatyvumas, kurį jau šiek tiek pasisavinau. Pastebėjau tai tik namie.
Nežinau kas vyksta, bet taškausi pagal a-ha – Cannot Hide
Asum – something new.
Pirmą kartą dėjau ant moralės ir pasidaviau jausmams.
The “ Oh My GOD” diena buvo kažkuom WTF, kažkuom LMOA.
Pradėkim nuo to, kad dieną pradėjau- per vėlai, išėjau iš namų ,į stotelę,- per anksti, senutės, autobuse, man neleido prieiti prie durų- šios užsidarė man prieš nosį, važiavau į vištų fermą- rinkti mėšlo, mano motina- vos nepasivėmė, grįžau namo- persimauti kelnių, nes anos man spaudžia pilvą, užsirašiau Pavelo numerį – dabar nenusitrina, išvažiavau į kiną- per anksti. Su mama apvaikščiojom Rimi ir galiausiai mane paleido, prieš tai apkabindama, lyg išsiskirtume amžiams. Nusprendžiau parašyti Pavelui, nes Miglė vėlavo ir drebėdama laikiau Grėjų rankose. Message Arrived. Na gerai, viskas gerai. Miglė atvyko ir mes nuėjom į mūsų salę, žiūrėti “ Č@tas”, aka “ Chatroom”. Lietuvių vertimas mane dar kartą privertė nusišypsoti su ironija kamputyje. Mes supratom, jog filmas yra “WTF?”, bet negaliu sakyti, jog totalus mėšlas. Geras psychological movie. Ėjau dėl aktoriaus, bet negaliu pasakyti, jog nepatiko, bet niekam nesiūlau jo žiūrėti. Na gerai, ten buvo kiss betwean two guys, but still.
Gavau pasiūlymą 19:30 nusigauti iki Skalvijos ir nueiti į dokumentinį filmą apie vyrą, nužudžiusį 14 žmonių. Pasakiau sau, jog man šiandien nuskilo su filmais, tad sutikau su pasiūlymu, juk ir pirmą kartą su žmogum susitinku. Kodėl gi ne, jokio skirtumo, jog drebėjau iš exitment.
Laukiau jo Kudirkoje, thank god jis manęs nepastebėjo, tad paskambino ir la la la. Nuėjom iki Skalvijos ir pamatėm “ Bilietų į 19:30 filmą NEBĖRA”. Jis atsiprašė, o aš padėkojau, nes gavau progą su juo pasivaikščioti po miestą."
Tad buvo pasiūlymas išgerti arbatos, tačiau taip, kaip esu lama ir neturėjau pinigų, sudvejojau. “ Turbūt per daug visko iš kart”.
Gedimino užkampiais brovėmės į Pilies gatvę. Juokiausi iš jo novuokumo, nes Pilies gatvė tapo Vokiečių gatve.
Nuėjom į bariuką, kuriame pilsto alų, tad šis pasiėmė 1 žl alaus ir mes nužygiavom į Sereikiškes. Ėjom ir priėjom, atsisėdom ir kalbėjom. Pasirodo, jog turim kažką bendro, bet svarbiausia, jog tai – anime. Call me idiot, bet that was a WTH moment, nes aš to nesitikėjau, VISIŠKAI NESITIKĖJAU.
Prisijuokėm, šiek tiek pasisupo, o aš grožėjausi dangumi. Velniop tas šaltis.
Vėliau ėjom į užupį, bet kur, tik ten. JIS STALKINA ŽMONES. Nesitikėjau, kad žmogų galima pažinti ir juo stebėtis visas 3h, o gal būt net ilgiau, jeigu ne laikas vykt namo.
Perėjom Vilnelę ir kilom Barbakanu, vėlgi jis mane pralinksmino manydamas, jog Barbakanas buvo kriokliai. Taigi, grožėjomės dangumi, bent jau aš – nuostabiu menuliu. Komentavo, o aš klausiausi ir diskutavau su juo. Nuo ten ėjom link Gedimino visokiais užkampiais ir gatvelėmis – jis vos nesugriovė įėjimo, kuris ten vos laikėsi.
Vėliau kažkaip išlipom į Pilies gatvę, tačiau nusukau – vėl ėjom gatvelėm. Turbūt tada jau pastebėjau, jog jis yra totalus psycho, bet man patiko. 4chan. Prisiekiu, that was a “WTF” moment. Turbūt kelias minutes rėkiau “ Oh My GOD”, nes negalėjau suprasti jo, niekaip. Jo negatyvumas mane kerėjo. Tik vėliau supratau, jog jis yra Ponas Henris, o aš Grėjus. Jis buvo, lyg narkotikas, kuriuo kompanijoje jaučiuasi “high”. Tik nesuprasiu ar kaltas buvo jis, ar peršalęs alkanas kūnas.
Pasinaudojom McDonald’u, kaip viešuoju WC ir nužygiavom į mano stotelę, taip, kaip jau buvo po dešimtos. Trylika minučių. Nuėjom į jo stotelę. Mane sužavėjo jo istorija. Jo pesimizmas. Kiekvieną kartą, kai sutinku savo sielos brolius, man taip gera sieloje, jog esu ne viena, kuri galvoja taip, kaip galvoju. Pažinti ir suvokti. Pažinti lengva, tačiau suvokti,kodėl jie taip daro – sunku. Gaila,kad jie greitai išeina, bet tikiuosi, jog šį kartą jis neišeis, nes tai pirmas kartas, kai atradau hardcore human being. Jaučiuosi visapusiškai “ maža”.
Dėkui, už puikų vakarą, juoką, naujus nuotykius ir buvimą kartu. “ Kai yra su kuo…”
Ačiū, šį kartą aš pasitikėsiu jumis ir padarysiu tai, juk laikas pagaliau turėjo ateiti tam.
Jau nebeesu geltonplunksnis viščiukas, jau reikia daryti kažką, kas būtų nauja šiam vienspalviui gyvenimui.
Pasakiau, bet bijau, kad remsiuos į jus labiausiai, o aš to nenoriu. Pagaliau juk, reikia būti savarankiškai.
palūšiu ar ne – nežinau. Nebūsiu, kaip Hemingvėjus – mirtis – pabaiga gyvenimo.
Prisipažinsiu, kai mums aiškino jo biografija, aš sedėjau išpūtus akis, nes jo charakterio bruožai labai priminė mane – uždaras, neišreiškiantis jausmų, vyriškas na, moterim tai kitaip.
Stovėjau ir galvojau – ko aš norėčiau iš gyvenimo? Ir pirma šovusi mintis buvo – perskaityti 500 knygų. Tikrai nemanau, jog norėčiau ko nors “tokio”. Tikrai žinau, jog nenoriu būti turtinga, bet jeigu būčiau, tai pinigus leisčiau gyvūnų ir gamtos išsaugojimui. Kam reikėtų pinigų – duočiau. Man jie nepatinka, nes žmogus nieko nemato išskyrus juos. Jų manymu viską galima nusipirkti. Gaila, kad laikai keičiasi. Pamenu, kai būdama maža eidavau pirkti blizgius klijus už 30 centų, o dabar jų kaina vos ne 2 litai. Vaikai, per tuos metus tapo per daug išlepinti. Kai pamatau vaiką, augintą XXI amžiumi ri save, auginta SSRS, tai skirtumas aiškus net per daug. Kas vyksta? Aš nebežinau kas yra.
a-ha? Migle, už ką. Aš įsimylėjau juos. Neverksiu, bet velniškai graudžios dainos.
Nuostabu.
3 dienos ir man iš galvos neišeina jų dainos.
Vakar buvau koncerte su Migle.
Kaip jau sakiau - pirmas kartas tokiuose renginiuose ir buvo fantastiškas.
Susitarėm su Migle susitikti prie Žaliojo, tačiau aš atvažiavau ankščiau, todėl nuėjau į Cup'ą> Saldūs Majai, prisipirkau guminukų ir ėjau atgal į stotelę, kurioje manęs jau laukė.
Įsėdom į ankstesnį autobusą, nes abudvi atvažiavom kiek ankščiau. Miglę užkalbino vaikinas autobuse, tai buvo bene prikolas dienos. Taigi, išlipom, pakilom ir pasiklydom. Ji skambina tėvams, man skambina motina. Ieškojom apie 20 minučių tos vietos, kurioje turėjo viskas vykti. Aišku radom, mus įleido ir mes atsisėdom antrame aukšte, netoli scenos. Užsisakėm ko pagerti ir pradėjom kalbėti apie viską. Aišku išsidirbinėjom tom temom, kurios, mm, žodžiu, negaliu nesijuokti.
Taigi atsivėrė užkulisiai ir ant scenos užlipo klavišininkas, bosistas ir gitaristas. Vos nenumiriau, kai pradėjo groti Gediminas(bosistas). Garsas toks nerealus, kad net nėra žodžių. Neįsivaizduoju, kodėl mane taip traukia bosinės gitaros garsai, bet tai buvo nuostabu, o dar tie jo judesėliai - TOKIE MIELI.
Na vat, galiausiai ant scenos užlipo Povilas ir uždainavo ir aš vos nepravirkau. kodėl? Turbūt todėl, jog negirdėjau jo jau beveik pusės metų, o apie gyvą pasirodymą išvis tyliu. Klausėmės ir juokėmės iš geros dozės nuostabios muzikos. O kai jis uždainavo aukštą natą pagal savo tikrą išdainavimą, tai išvis buvo Everesto viršūnė. Man atrodo, kad mūsų akys kažkuriuo momentu buvo susikirtusios, o gal ir ne. Ir keista, jog viskas beigėsi gana anksti, nes mes planavom išeiti ankščiau, kad spėtumėm į autobusą, o išėjom net ankščiau planuoto laiko. Kol ėjom lyg stotelės, dainavom KISS- I was made for loving you. Vėliau Miglė išlipo ir amn teko važiuoti vienai. Tik netoli namų pastebėjau, jog už manęs sedėjo vaikinas su ilgais plaukais, damn. Buvo nuostabus vakaras. Velniška baimė pradingo ir sekėsi puikiai.
Net gavau atsakymą.
Greičiau atostogos, norėčiau susitikti su Indre ir išgerti arbatos su ja.
Po tokios vasaros, kai netenki geriausius draugus - sunku eiti toliau. Aš bandžiau, tačiau manęs nepriėmė, tad nesikišau ir ėjau toliau.
2010.05.06. Parašyti žodžiai ant nuotraukos, kurią turėjau vertinti, į kurią turėjau žiūrėti su šypsena, jog man nuskilo gyvenime ir turiu tokius puikius draugus, kurie manęs nepaliko, kurie mane " suprato" ir mylėjo.
Kažkuriame sielos kamputyje vis dar myliu juos ir pasiilgstu, kad ti kokia ji buvo gaidys, o jis - klasikinis beviltiškas romantikas. Kad ir kiek jie iš manės reikalavo ir kiek aš galėjau duoti. Kad ir kokie jie buvo egoistai ir tikėjosi, jog aš būsiu ta, kuri viską duos.
Juk neesu beviltiška, tiesa? Tikėjau jais, tikėjau ir Jurgiu, kuris tyliai mane pasiuntė toli, toli ir užmiršo. Nebeturiu su kuo gerti arbatos ir išlieti kvailumą, prisijuokti iš vienas kito. Ilgainiui pamiršiu kaip jie atrodo, jų balsus ir viskas liks tik prisiminimai. Juk viskas gerai, tiesa?
Man atrodo,jog vieną dieną aš palūšiu ir man niekas nepadės.
Štai kodėl aš vertinu tuos, kurie yra šalia ir kurie suteikia man spalvų ir vilčių į gyvenimą, kurie dar nematė kitos mano pusės.
Kaip sakoma - blogiausiu atvėju, jeigu liksiu viena, kaip pirštas, tai užsidarysiu iliuzijose, sedėsiu namie arba sedėsiu Pilaitėje.
nesakyk, kad praėjo TIK viena diena, nes atrodo, jog jau mėnuo perbėgo.
jaučiuosi begalo keistai.
pirmą kartą rašau žmogui, kurio nepažįstu. kitaip sakant - pirmas kartas pačiai viską darius. Jaučiuosi, lyg tarp debesų, ne todėl, jog atrašė (iš dalies), bet todėl, kad išdrįsau parašyti ir sulaukti.
Visą dieną gyvenu keliom dainom. Visi klausia " ar grįžot į tą kasdienybę?".
Nuo pat ryto šoku " ridy my pony", mama net ramina, o klasiokė, pamačiusi jį, pasakė, jog tiltiečiai yra trečioko lygio ir kad tokie žaidimai yra lievi.
Velniškai nemėgstu žmonių, kurie taip sako apie mano "šeimą". Jie nežinodami komentuoja mano nusakomą gėrį.
O kaip buvo keista ateitį į ketvirtą pamoką ir klausytis, kaip klasiokai šeštadienį gėrė plote ir t.t, o man galvoje skamba vis tos pačios dainos ir vis galvoju, ar Pavelas man atrašė.
iš vis, keistas jausmas mane aplankė po to, kai peržengiau tą slenksti tarp to savaitgalio ir gyvenimo.
Lyg miegočiau atmerkotomis visas tris dienas ir užsimerkiau, kai atėjo pabaiga.
Ir dar tas jausmas, lyg iš visų vyresnėlių paėmiau dalelę bendrumo. Visada įsivaizdavau, jog jie yra tokie vėjavaikiai, kad subręsta apie 24-ius, bet dėja. Ir manau, jog ši dalelė man padės, nes jaučiu, jog man jos kaip tik ir reikėjo visą tą laiką.
trečiadienį į koncertą :)
pagaliau atnaujinu savo gyvenimą pridėdama jam kitokių spalvų ir jų atspalvių.
dėkui viskam už viską.
Kaip sakoma - viskas, kas gera, ateina į galą. Tačiau viskas grįžtą kiekvienais metais, bent toms kelioms dienoms ir pripildo mus neapsakomos šilumos.
Aš esu užsikrėtusi - priklausoma nuo šių dienų. Jau ketverius metus ir nemanau, kad kada nors išsigydysiu, nes to visiškai netrokštu.
Šiek tiek nupasakosiu kas, kaip vyko šį spalio 15-17 savaitgalį.
Penktadienis - mokykloje negalėjau nusedėti, nes žinojau, kad liko vos kelios valandos, jog reikės važiuoti į vietą, kurioje pažįsti vos penkis žmones iš 50. Taigi, nervavausi, jaudinausi, mane net motina ramino, bet visgi - nuvažiavau su didele šypsena, nes visada prisiminiau praeitus metus.
Taigi, atvykom į Radvilus, praėjom registraciją ir jau sėdim kabinete 106. " Atsižymėjom vietą" ir nužygiavom į salę. Mokėmės " Ula Ula", turbūt apie dešimts kartų, bet buvo begalo smagu. Penktadienis ir šiaip praėjo ramiai - ėjom miegoti apie antrą nakties, bet tai nieko. Buvau kvaila, kad neužsidėjau kojinių, tad užsiroviau ant slogos, tad ryte nosisbuvo lyg prikimšta vatos. Teisingai, pamiršau paminėti, jog buvo kažkas panašaus į estafetę - teko ieškoti 5 daiktų per VISĄ MOKYKLĄ. Tad visi bejėgiai lakstė ir ieškojo per visus įmanomus kampus. Gliukai ( mano grupelė) gal dvidešimts minučių ieškojo prakeiktos pikų tūzų kortos. O mes ten tą kampą buvom ištyrę, bet Lukas pasakė, jog ji tikrai yra, tad Aušrinė vėliau ją ištraukė iš kaži kur. Taigi, baigėm valanda vėliau už pirmą vietą.
Šeštadienis- visi po pirmos nakties išpampę, bet " pilni" jėgų. Prisiekiu, jog pamiršau laiko nuovoką, nes visiškai nemačiau laikrodžio nuo ryto iki vakaro, o apie dienas išvis tyliu, nes pamiršau, jog man mokykla už dviejų naktų.
Vyko estafetės - kiškučiau ( visų pamėgti, kiekvienas ten vartėsi juokais kiek tik galėjo), abecelė ( mes greičiausi buvo, per 12 sekundžių padarėm), dainos, popieriukai ( kas parašyta, taip reikėjo juos laikyti, tad mano petys buvo Laurynai prie liemens, o ranka Tadui ant šlaunies), kortos ( čia buvo bene didžiausias fail'as, nes aš nemoku įkvėpti giliai, tai didžiąją dalį sušikau, plius vos nemyžau, kai korta nukrito ir teko " pabučiuoti" Ievą ar Aurinę, bet vėliau įsijautėm ganėtinai gerai, tačiau laimėjo kažkuri grupelė su 50 ratais, tai mes padarėm 21). Kaip ir viskas.
Vėliau vakare vyko spektaklis, kaip ir kiekvienais metais, tačiau visada jis vis jautrėja, ypač jausmai stiprėja tiems, kurie matė tai ne pirmą kartą, nes tai tikrai užgniaužė viską. Ir nemanau, kad kažkas sedėjo nepravirkęs, nes visi mes , pirmą kartą matydamį jį, verkėm. Vėiau ant scenos užlipo vaikinas - buvęs narkomanas ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Iš ties buvo keista klausytis, tačiau, net ir žinodama, kad jis buvo priklausomas nuo blogų dalykų, žavėjausi juo. Kažkodėl man užplūdo į kažkurį sielos kampelį " man jis patinka, jis gera ir įdomus". Jis norėjo būti pavyzdžiu kitiems ir manau, jog tai ir įvyko, nes labai giliai įvėrė į širdį tai, ką jis išgyveno. Tačiau vistiek turiu norą išbandyti ką nors gero.
Teisingai, dar buvo ES valandėlė, kurią vedė Žygis. Buvo labai įdomu- vyko viktorina, per kurią susžinojau ganėtinai daug ir įtvirtinau žinias, kurias jau buvau žinojus.
Ir kaip gi be RIDE MY PONY. Oh dieve, tai buvo kažkas. Mūsų buvo tiek daug, grindys privaškuotos iki nežinia kokio storumo, kad viskas slydo, bet mes vistiek taškėmės.
Reikės būtinai įrašyti šią dainelę, kai bus surengtas mini meet, kuris vyks pas Liną Cepeliną.
Jau į galą dienos visi buvo nusprendė, jog nemiegos, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėm laisvos dienos akimirkom. Tiesa, aš nuėjau miegoti, nes velniškai traukė, bet kiti pasakojo, jog buvo nuostabios akimirkos, jog iki ašarų juokėsi iš visko, net gi galvą susitrenkė.
Pamiršau paminėti, jog buvo žvakių naktis. Tradicija. Siuntėm žvakę iš rankų į rankas ir tiesiog dalinomės pačiais giliausias jausmais, kurie buvo mums suteikti.
Pirmą kartą išdrįsau praverti lūpas ir tuom didžiuojuosi. Plius šalia sedėjęs Pavelas privertė mano akis ir ausis išsprogti.
Sekmadinies- Vyrai - didvyriai. 8 valandą atsikėlusios merginos už keliolikos minučių savo kabinetuose gavo karštos kavos ir arbatos nuo vaikinų. Aš viską praleidau, nes net nesupratau kas vyksta, tad jo. Vėliau nuėjom prie salės ir mus, lyg žuvytes, gaudė ir vedė į salę, kur darė masažus. Mane pagavęs Žilvinas išmanė savo drbą, nes buvo begalo gera ir taip profesionališka! Aš jo net paklausiau, ar jis nėra masažistas, bet dėja ( O GALĖTŲ).
Tad diena ėjo ir niekas nenorėjo girdėti, kad vat, liko vos kelios valandos ir teks grįšti namo.
Paskutiniai vaidinimai buvo patrakę - mes dainavom, Akviliau grupė darė coverį nerealų, kad net iki ašarų juokiausi, Miglės grupė vos neprivertė keisti kelnių, o kiti du buvo tokie rimtesnis, su mintimi- gebalo jausmingi.
Paskutinė grupelė. Susirašėm kontaktus, pasirašėm ant " Auskinio Orakulo".
Keistas jausmas, nes tai buvo tylusis atsisveikinimas. Nesitikėjau, jog mano grupelė man bus tokia brangi, nes visi tokie skirtingi, o dar tas Eipas...
Po grupelės ėjom į salę, kurioje šokome mūsų tradicinį šokį, pasakysiu tiesą, jog viduje verkiau, nes tai toks jausmas, kuris tiesiog sedėjo viduje, nenorėjo rodytis išorėje. Ir taip keista, kai tu pradedi šokti ir visi nauji žmonės seka tavo pėdomis, o už kelių minučių pamatai, jog dvi poros virsta ratu, bet tu vis šoki iki priešpaskutinio atodūsio ir sy šypsena rėki " dustu". Šokiai šokiais ir štai atėjo atsisveikinimo laikas. Tiek daug " labas", tiek daug veidų, tiek daug ašarų, tiek daug šypsenų, tiek daug centimetrų virš gringų ir tiek daug " jūsų džemperiai vienodi". Pati sunkiausia akimirka, bet kartu smagu matyti, jog seni veidai vis dar su tavim, kad ta didžiulė šeima neiširo, kad ji vis dar yra ir bus, nes mes tikime.
Nespėjau mirktelėti, kaip viskas baigėsi ir jie man sako " Ate", "Iki".
- " Palaukit, juk dar maža grupelė turi būti"
- " Ne, viskas - tai buvo pabaiga"
Kaip nemėgstu šitos pabaigos. Ir visi dar salėje, visi dar prieš sekundę buvo su šypsenom, o dabar jie vėl grįžę į savo kasdienybės pavidalą, lyg Pink Floyd'ų " The Wall" grįžta atgal.
Ir kaip keista išėjus į gryną orą kalbėti su savimi antruoju asmeniu ir verkti vidinėmis ašaromis, jog, štai - reality wins again.
Bet tas židinys sieloje vis dar dega, realybės šaltis jo dar neužgęsino. Eini link stotelės ir gaudai žvilgsnius, lyg " wtf?", " kas čia per viena" ir t.t , o tu niūniuoji vieną iš šių tryjų dienų hitą savo galvoje ir neleidi niekam kvaršinti tau galvos.
Telepatiškai siunčiu visiems šio židinio liepsnelę, kad jie nepamiršų šių tryjų dienų, kad jie neleistų realybės kasdieniškumui užkariauti prisiminimų.
Kaip ir kiekvienais metai - sunku, bet juk mes jauni, gyvenam tokiame amžiuje, kada susirasti žmogų yra ne taip jau ir sunku.
AČIŪ visiems ir tikiuosi jus išvysti kitamet ir kad būsiu dar dalyvė ir manęs nenuvers valdžia į vadovės pareigas ( visi vadovai kažkodėl nori atsikratyti savo pareigų, ot kokie jūs).
Velniava, kaip aš nemėgstu tokių atvėjų, kai jau išjungi kompiuterį ir tau topteli mintis jį vėl įjungti ir nuveikti ką nors nereikalingo.
Ryt pirmos nėr, yes? -katinas labai įdėmiai žiūri ką rašau-, tačiau aštuonias teks sedėti, vat čia tai totalus šūdas.
nesiskundžiu, nes jau pripratau, jau nenervuoja pamokų skaičius, bet mokytojos yra lyg rakštis šiknoje. Ir kodėl būtent šiandien jai reikėjo prie manęs prikinbti, kol piešiau, o aną savaitę, kai per visas pamokas dariau anglų, ji nė ne cypt. Ironija yra mano draugė, o sarkazmas mano vyras.
Velniškai noriu perskaityti gerą knygą, tačiau reikia baigti "Vienuolį", o jis nuošaly guli jau svaaitę, o jei jau prakalbom, tai net nežinau kur nukišau tą knygą.
Laiko visiškai niekam nėra, greičiau jo pilna, bet vat mano dėmesį nukreipia, IR VĖL, internetas ir jo teikiamos gėrybės. VISKAS. REIKIA TVARKYTIS KOMPIUTERĮ. - o, užgrojo daina, kurią norėjau išgirsti-.
400 GB mėšlo : anime, manga, p0rn - yes, naughty-, nuotraukos ir t.t.
Velnias, tai netuėjo nuskambėti taip, lyg visa tai mėšlas, tačiau yra tiek daug matytų - nė velnio, nes ,laiko nėra-, tiek daug skaityta - vat čia tiesa, neprisiverčiu ištrinti, nes esu priklausoma nuo yaoi-, nuotraukų man gaila - visai nesenai atradau, KAŽKAIP, velniškai senas nuotraukas, tiesiog super-.
Reikia geriau kibti į mokslus, nes vis dra plaukioju biologijoje ir chemijoje, o juk laikyti ketinu egzaminus. - namų darbų net nepadarau šių klasių, eina sau, nuuu-. Viskas, reikia praleisti gerai šį laiką iki pirmos naktios ir susitvarkyti savo " gražiąją" mangą kolekciją, kuria gerasis Dainius įdėjo į LM ir kuri užima apie 30 GB. - velniai griebtų, tvarkysiu savo yaoi, vos 3 GB-.
Šiandien prisižiūrėjau daug Tado įrašų, priskaičiau daug ironiškų Roberto įrašų, žodžiu - gerai praleidau bent porą valandų.
Teisingai, pradėjau žiūrėti Slam Dunk. Supratau, jog dievinu sport žanrą, nes be galo įtraukia mane, o juk aš išvis nesidomiu sportu realiam gyvenime, na, išskyrus tinklinį.
Kiek daug norėčiau pasakyti tau. Pasakyti, jog pasiilgau, jog buvau kvaila, per daug bandžiusi apsisaugoti nuo pasaulio, jog myliu. Vis dar nežinau ar, kaip draugą, ar, kaip žmogų, esantį arčiausiai širdies.
Ir vėl atėjo sezonas, kada krenta lapai, užgroja DVAR'ai, užsimaunami ilgi kerzai - nostalgija, tai jos sezonas.
Tačiau tavęs nėra, o aš vis klausausi jų. Dainos tos pačios, tačiau niekas man nebesako " išjunk šitą nesamonę". Pasiilgau visko. Pasiilgau mūsų. Nebeprisimenu, kaip tu atrodai, koks tavo balsas. Tik prisiminimai, bet ir jie blanksta.
Šiandien berašydama rašinį " Meilė ir gamta..." vos nepravirkau. Rašyti gali kiekvienas - tiesa. Tačiau kiekvienas rašo skirtingai. O mano stilius yra toks visiškai nekoks, lyg penktokės. Tad rašiau, liejau širdį ir prisiminiau mus, tave.
Ne pirmas kartas, ne. Mes visada kentėm vienas nuo kito - pirmai tu, o vėliau aš.
Noriu rėkti, išrėkti viską, ką turiu savyje, bet taip, kad niekas negirdėtų. Teisingai, aš tai jau darau ir to niekas nežino.
Aš supratau, kad tau neberūpi, kad man uždarytos duris į tą rojų, kuriame kažkada buvau. Esu, kaip Ieva - ištremta iš ten, kur buvo gera ir kelio atgal nėra.
Kaip sakoma, mes pradedame vertinti tik tada, kai prarandam. Priverčiau per ilgai laukti. Tačiau nelįsiu šiknon. Kad ir kaip norėčiau, tačiau, jeigu tu to nenori - taip ir bus.
Pasistenksiu įsigilinti į mokslus, į muziką ( DVAR), fotografiją ( juk nusipirkau naują fotokamerą) ir šiaip - niekam.
Išleista nauja T.A. Rudoko knyga. Pamilau šį rašytoją - jo rašymo stilių ir, iš dalies, jo išvaizdą ( tobulas mano ateities vyro įvaizdis). Daviusi mamai paskaityti jo "Pornomūzą", ji norėjo ją išmesti, tačiau neleidau. O ji man šiandien pasakė, kad kiekvienas gali rašyti žargonus, net gi aš. Išsiunčiau šią knygą tėvui į Daniją, kartu su lapuku " Nebandyk išmest, nes tada pirksi naują knygą".
Leidyklos " Kitos Knygos" knygos mane žavi. Pirmą kartą pamilau lietuvių rašytojus. Turiu tris knygas, bet kolekciją platinsiu. O pirmoji buvo Tomo Šinkariuko " Šokis". Tai buvo knyga, atvėjusi mano sielos skliautą, parodžiusi, kad pesimismas ir negatyvus mąstymas gali būti išreikštas tokiais tekstais, o tai mane pakerėjo, juk pati esu tokia. Su visais dalinuosi šia knyga, nes kiekvienas turi perskaityti tokią knygą, tiesiog - turi. O dabar geriau pagalvojus, jeigu skaitytumėte pagal DVAR'us, tai būtų aukščiausias lygmuo. Lyg silpnas siaubas.
O šiaip rekomenduočiau tmasoje pasileisti darkwave žanro dainas. Pamenu, kai pirmą kartą juos išgirdau, pagalvojau, kad neblogas dalykas, o vėliau ir pasinešiau. Nežinau, ar tie gandai, kad žmonės žudėsi, yrta tiesa, tačiau tikrai galiu teigti, kad klausantis šitos muzikos kažkas tvarkosi kūne. Man dažniausiai pradeda skaudėti rankas, kaulus, bet aš vis tiek klausausi, nes tai yra toks gėris. Tai kažkas išskirtinio. Labiausiai tinkantis, jeigu esate depresijoje arba tamsioje nuotaikoje.
aš nežinau ar dabar man tokia nuotaika, tačiau jau porą dienų velniškai skauda lūpą.
Velnias.
what mood I'm in now?
damn, it's so confusing. yes, it's confusing
at this moment I'm listening to Sparks - Now That I Own The BBC.
searched this song for such a long time. I remember, when I was around 6~7 years old, I heard it on TV, and after that it somehow vanished, but I'm a 80's child, even though I was born later, but as far as I can remember my dad and uncle were always playing old songs.
maybe that is why I hate new stuff and ADORE/LOVE 80's more then anything.
and I don't care when people say that what I'm listening is boring or something like that.
I really don't care, because this music makes me happy and most crucial times.
plus, my uncle always plays his music collection in homestead at summer. Can you imagine how happy can I get? The sky is clear, birds plying and Pink Floyd's singing.
because if this I love summer - Well, mostly I hate it-.
I wish that all summers were like the ones I love.Well, like they say - nothing lasts forever.
although I'm very happy, because Sparks are playing 5th time on my wmp, but I must let my feelings out a lit bit.
Yesterday I lost a friend.
or maybe she lost me? well I'm a person who doesn't really care about things like this, because I'm a silent type, so people thing that I'm a black sheep and that if something happens - it's my fault.
so it was this time, but no, no. I didn't care, because when she said, that I missed her birthday with intention. I ignored it, because I don't like too argue with people about things that are lies ( negatives/ that aren't true). So I have lent her a game before the actual party. 2 weeks passed and she was returning the game, but she actually called and insulted me. I said "F you" and dropped the call. My mother started to calm me, because I was so angry at her. So this friend of her came up and gave it to my mother.
I don't care, and must say that finally I don't have friends.
somewhat I feel free.
Why I'm happy? Because whenever I wanted to talk to my "friend" they would call me a lhama, that I'm stupid or my taste in things is shitty. So that's why I always kept everything to myself. I started to do things alone. Although I still have one friend from out group ( group - 4 people, we were very close. Me, my friend, whom called me, my friend, whom was by boyfriend, but we were like black and white, and this friend). He kinda understands me, but still I'm quiet.
I like myself in this way, because I hate having feelings with people. Well no, I have them but just in my little world, whom is perfect.
I like these words - ir kas įrodys, kad šią akimirką dar gyvenu?
you never know if your alive or no, how can you say that you are.
maybe one day you were smashed to peaces, and now your in heaven, having this wonderful dream. Dreaming that you have a dream.
I love to talk about these thing, that's the person I'm, and I love myself for who I am.
Never was I ashamed of myself.
now the only people whom keep me living is my mother's side, my uncle, my aunt and my father.
If not them I would have killed myself long time ago.
Once I wanted to make an experiment to sunk in bath tube and that my friend would get me out and do that rescue breath or something.
I would love to see what it looks when your on the bound of life and death.
Kaip Hesė rašė "Stepių Vilke" - "Vis dėlto įdomu pažiūrėti kiekgi iš tikrųju gali žmogus pakelti! Kai kantrybė baigsis, tereikės atsidaryti duris ir viso labo."
Wonderful book, it's a shame that it's kinda expensive, but I must own it.
what a wonderful way to end a day - red whine with raspberry's and a good song Orchestral Manoeuvres in the Dark – Walking On The Milky Way
Anglų? Nebe. Išties, kodėl turėčiau rašyti kita kalba?
įtikti niekam nereikia, ypač sau pačiam.
klausausi Disturbed - Stupify. nežinau, man ji tiesiog begalo patinka. galėčiau klausytis ir klausytis - tą ir darysiu berašydama šį "kažką"
taigi, depresija ar laikina nuotaikos netektis?
nemyliu būti mylima artimų draugų.
taip, dauguma jaučiasi "saldžiai", žinodami, kad yra mylimi, tačiau aš neesu ta dauguma.
šis dalykas labai sujaukė dieną.
pradėkim nuo to, kad nuo Rugsėjo 1-osios dar neesu praleidusi pamokų, kas man yra nebūdinga. Džiaugiuosi paskutiniais metais, stengiuosi iš pamokų ir mokyklos gauti viską, ką tik jie man gali duoti ir keista, kad jaučiuosi gerai tame pastate, nes iki šiol nemėgau jo. iš manęs ne kokia mokinė - per pamokas piešiu, namų darbų nedarau, su klase nebendrauju. Tačiau meluosiu sakydama, kad šiemet vyksta tas pats. visi suaugo, aš vis dar laikausi šešėlyje, pamokas stengiuosi daryti ( esu pavyzdinga anglų kalbos mokinė), chemiją su biologiją stengiuosi pasivyti. Keliais žodžiais, kaip jau sakiau - bandau džiaugtis paskutiniais metais.
taip buvo ir šiandien. man buvo visiškai vienodai, kad penktadienis, kad 6 pamokos, kad reikėjo neštis didžiausią biologijos knygą.
gal aš klysiu sakydama, kad mane nervuoja kitų žmonių geras požioūris į mane, tačiau šis draugas mane tiesiog vos nenuvarė į " nervų deginimo rojų" . turbūt dauguma, vaikinų ir merginų, žino ką tai reiškia - meilintis draugui, o gal patinkančiam asmeniui.
aš nemėgstu tokių dalykų, neapkenčiu.
viskas, perjungiu muziką ir nukreipiu nuotaiką - reikia pamiršti visą šią dieną, bent blogas akimirkas.
taigi, 平沢進 – Byakkoya (The White Tiger Fiel).
nemanau, kad kas nors yra jo klausęsis, tačiau SIŪLAU.
savo aštoniolikto gimtadienio proga užsisakysiu jo albumą iš interneto, nes Lietuva man nesuteikia šansų jo įsigyti.
ah, tuo tarpu, kad jau prakalbom, pa'review'insiu nuostabų filmą - Paprika.
tiesą pasakius iš manęs nėra gera rašytoja, todėl viskas rašalas gali atrodyti, kaip nuvalkiotas penktokės rašinys.
taigi, Paprika. tiesa, ši daina yra iš to filmo, tad jeigu pasiklausysite, suprasite.
sakiau review'insiu, tačiau net nežinau nuo ko pradėti.
fantazija ar realybė? greičiau ar mes gyvenam, ar vis dar sapnuojam? kas įrodys, kad šiuo metu viskas, kas supa mus, yra tikra?
filmas sujungia šiuos pasaulius ir parodo tai, kas gaunasi - finalinis mišinys, susidedantis iš fantazijų, sapnų ir realybės.
piešimas, personažai, pati idėja - viskas nuostabu. galiu teigti, kad, jeigu Hollywood'as norėtų pastatyti filmą pagal šį, tai gautusi totalus mėšlas, nes iš klasikos didesnės klasikos nepadarysi.
pats filmas sukasi taip greitai, kad žiūrovas net nespėja pats suvokti kas kame.
tai tiesiog, kaip čia pasakius, visiška makalynė, tačiau nenusakoma makalynė.
neesu mačiusi daug Hollywood'o ar kitų studijų filmų, kuriuose skambėti soundtrack'as, todėl visa širdimi teigiu, kad Susumu Hirasawa, Paprikos sountrack'o kūrėjas - genijus. ( net jeigu ir būčiau po šio filmo peržiūrėjusi 100 gerų filmų, su gera muzika, nekeisčiau savo nuomonės).
jau greitai bus pusmetis, kaip klausausi tik šio kompozitoriaus dainų, o juk esu užkietėjusi Guns N' Roses fanė, net nepamenu kada juos girdėjau paskutinį kartą.
visada laikau Axl'į savo dievu, tačiau šią " poziciją" užėmė Susumu, o Axl'is tapo mano dievaitis.
taigi, filmas - reikia nepasimesti-
aš stebiuosi, jog ankščiau nenorėjau šio filmo pažiūrėti, kažkaip neigiamai į jį žiūrėjau, o po tos nakties, kai parsisiunčiau ir nusprendžiau, kad reikia pasižiūrėti vien todėl, kad muziką kūrė Susumu, laikau tai bene geriausiu filmu.
hehe, pamenu, kai išgirdau Gatts.mp3 , tai ėjau miegoti porą mėnesiu su šia daina ir miegojau begalo ramiai.
kažkaip kiekvieną kartą, ties skirtingu metų laiku, ties skirtinga aplinka, aš iš naujo įsimyliu jo muziką, o kartais nuo gero jausmo net verkti norisi, nes iš tiesų labai liečia širdį.
heh, skystėju, o pavadinimas juk - cold heart.
štai kokie būna šie vakarai.
Manau, jog geri draugai nebūtinai viską turi žinoti vienas apie kitą – nuo mėgstamiausio maisto iki apatinių spalvos.
