kas darosi

pirmą kartą negaliu nustoti dažiusi savo akių po to, kai nusipirkau tuos gerus šepetukus makiažui. tai kiek nervuoja, tačiau ką žinau, gal ir atrodau gražiai, bent man patinka. beliko pridaryti nuotraukų ir viską sukelti į internetą iki rytojaus, nes reikia grąžinti Oksanos fotoaparatą jau, et

Flora

Viską ištryniau, nes tiesiog nemanau, jog reikia taip detaliai ir kvailai aprašinėti viską, tad taip. Nauji Stone Sour ir Seether albumai, kitą mėnesį išeinantis DVAR albumas. Auginuosi plaukus, kaip noriu. Pasidariau auskarus, tad pagaliau ausyje nekaba ragas, o normalus kamštis, tačiau teks juodalksnio ieškotis palei upę. Pradėjau vėl sportuoti šiek tiek, nes gavau šoką užvakar. Sukišti PMS'ai. Noriu išvažiuoti į Šiaulius ir padaryti vieną nuotrauką. Taip, vienos užteks. Neesu mačius gražesnio vaizdo net iš dangaus. Taip pat, geriausi metų pirkiniai : Canyon ausinės ir Lietuvos dendroflora knyga. Ruoškimės po šiek tiek kursiniam darbui. O šiaip viskas puiku, kartais aišku norisi iššokti pro balkono langą, bet viskas gerai. Nebeturiu kekšės, kurią galėčiau pisti, tad jo, ieškom kitos.

Helis

tai verta dėmesio bent man,nors net nežinau. šiandien būdama gamtoje tiesiog pradėjau perrašyti ir per naują rašyti Helio vandenį. Turbūt parašiau pusę ar bent ketvirtadalį, ilgainiui bėgant įmesiu į rašinių blog'ą, nes jis turėjo būti skirtas mano ir jo akims, tačiau vargu ar kas pamatys mintį jame, kuri tik man aiški. turbūt nusikirpsiu vėl, nusiskusiu, nežinau. nusibodo plaukai man, o antradienį nusipirksiu dažus. priėmė mane į projektą ir jau kitą savaitę prasideda mokymai. įdomu, kuom tai baigsis ir kokį verslo planą sugalvosim rašyti kitamet. vakarykštė kelionė lyg Europos parko buvo kažkas ypatingo. turbūt net pati savimi stebiuosi, jog tokiu laiku nusprendžiau kažkur važiuoti, nors ir reikėjo eiti raktų nuo rūsio iki mamos darbo, o vėliau atgal. reikėtų ir ryt kur nuvažiuoti arba pagaliau pradėti mokytis egzaminams geriau ir susitvarkyti spintą, pradėti rūbus karpyti ir projektuoti kurpes. turbūt tik pavasariais man tokie norai kyla ir juos greitai įgyvendnu. nauji vaistai padeda odai, pagaliau ji bent kiek panašėja į tokią, kokia buvo kažkada.

ilgiausia diena

pati ilgiausia diena mano gyvenime turbūt. nuo pat ryto ji kažkokia keista. kolį parašiau per valandą, per valandą grįžau namo ir laukiau iki dviejų, kada turėjau eiti pas Ugnę arbatos. O taip norėjau nueiti į galerijaą, kuri, pasirodo, nuo dvyliktos tik dirba. Jaučiu rytoj pasiimsiu ką užkąsti arba nueisiu į Rimi, pasibastysiu mieste iki penktos, pasedėsiu teatre, o vakare gal Sereikiškėse knygą skaitysiu. Būtų visai smagu negrįžti ryt iki vėlumos, grįžti paskutiniu autobusu. rankos šiandien drebėjo, kaip išprotėjusios, tiesiog plaukiojo tavo atvaizdas man prieš akis, rankos laikė telefoną ir telaukė, kol galės nusiųsti žinutę, tačiau žinau, jog tai hormonų audra, jog galiu tvardytis, o šitos ašaros tik nuramins mane su valerijono stikliuku po ranka. tačiau jaučiu, jog neištversiu, jog nusiųsiu, net jeigu tai ir nebeturės reikšmės. paskutinė žinutė, kad daugiau neplaukiotų viskas prieš akis. karpau maikę, planuoju tolimesnius gyvenimo veikalus. jaučiu šeštadienį eisiu į saloną, pasedėsiu, nusišypsosiu, užsirašysiu į kitą, parašysiu porai dar ir susiplanuosiu dar daugiau mėšlo. mano plaukai ataugo šiek tiek, reikės tuo pačiu nuvažiuoti nusipirkti mėlynų dažų. reik ryt gerai anglų atsiskaityti ir parodyt špygą pasauliui. o diena vis dar tęsiasi, ji nesibaigia

95.9

Pagaliau balandis eina į pabaigą ir mano rytus su Rock FM pakeis nauja banga, kurią žingsniečiai paveikdami mane ją įpiršo į mano gyvenimą. O jame nebuvau tiek išleidusi juoko, kiek vakar, jog net ašaros riedėjo iš akių kampučių. Kažkaip galvojau, jog turiu ką nuostabau papasakoti, tačiau net nežinau kaip gyvenimu dabar. Sudarysiu sąrašiuką, tiesiog įvarių dalykų, kurie dabar vyksta šitam mažam niekale : -* nebegeriu valerijono jau savaitę ar dvi -* pagaliau beliko tik apie šimtas mangų iki mano " things to do before I die " išbraukimo. Kampai -* artėja sesija, apie kurią dar negalvoju, tačiau kas galėjo pagalvoti, jau praėjo metai, jau baigiu pirmą kursą už kelių mėnesių -* mankštinuos kiekvieną dieną ir jaučiusi puikiai -* nebevalgau tiek saldumynų, kiek valgydavau. Tik šiandien galiu savęs gėdytis, jog suvalgiau tiek daug -* planuoju naujas modifikacijas, turiu sugalvoti gerą planą, jog viskas išdegtų -* koregacija, koregacija -* šiandien kojyčių pagalba nuėjau namo nuo universiteto. Eik sau, saule ir šiluma -* mano nuobodžias dienas kiek nuspalvina senas geras įprotis - anime -* mokausi gaminti, net jeigu ir sekasi prastai, tačiau tobulėjimui nėra ribų -* mano dermatitas mane galėtų ir užmušti, nes nauji kremai netinka, o aliejaus nenoriu naudoti kiekvieną dieną, šikt -* išbraukymai -* trečiadienį dailė, ketvirtadienį teartas, o penktadienį nakvynė gal. -* trumpi plaukai yra tikras šūdo gabaliukas, juos neįmanoma suvaldyti -* sulauksiu senjorės amžiaus su dvylika kačių, taip. o dabar laikas išeiti iš lovos

o jeigu

parašei ne tam žmogui, teisingai? pasakysiu plačiai erdvei, jog žinotum, kad pasiilgstu tavęs, tačiau nto garsiai niekad nepasakysiu, net kai sugebėsiu tave matyti kelių metru atstumu širdies dūžiai mane žudys, tačiau stovėsiu tvirtai. Nepalieki manęs net dienai mintyse, kas jau tapo kasdienybe ir su kuo sugyvenau. Kiekvieną kartą matau savyje tave ir tai priverčia mane šypsotis. Tu įkvepi mane ir tikiuos jog ta, kuriai rašei įkvepia tave. Ir taip pat ateičiai pasakysiu, jog kai sakysi tokius nuoširdžius žodžius - žiūrėk žmogui į akis, o ne rėk | o jeigu aš mirsiu ryt

<>

tai tikrai ne kažkas, ko tikėjausi iš savęs. vaistus teks nešiotis su savimi. ir negalima miegoti šitam kambaryje, jis kažkoks ne toks. greičiau atostogos, Šiauliai, dokumentika, pavasaris, koliai ir visokie kiti dalykai, kurie mane kels viršun. o rytoj užsirašysim pas tą, kuri išrašys Linai akinius. jau pradedu galvoti apie jų rėmelius.

naktis

vienu žodžiu kaip visad yra sunku kažką nupasakoti | jau vakar norėjosi kažką doro parašyti, apverkt gyvenimą ir šypsotis rytojui | net ir klausydama ir matydama jį ant scenos negalėjau, net kelioms minutėms, tave nuvest šalin, nes tos dainos, kurios man reiškė tiek daug, turbūt daugiau negu kas gali įsivaizduoti, tiesiog veržėsi į mane, į mano sėdinčio kūno esybę, o aš tik bandžiau sutramdyti emocijas, kurios visaip bandė ištrūkti lauk | važiuodama autobusu dar galvojau ką darau, kodėl važiuoju viena ir visokie egzistenciniai klausimai, kurie tik galėjo eiti galvon berašant lotyniškus moliuskų pavadinimus į knygelę | atsakymą gavau, turbūt gavau, tik tada, kai išgirdau savo mylimiausią dainą, kurios metu nebesitvardžiau, o tiesiog leidau judėti lūpoms ir susitapatinti su melodija, leidau sau prisiminti ir nusišypsoti | pabaigoje visų žmonių vienuma ramino ir leido pasijusti kažkuo, lyg gėlės viena žiedadulkė yra tokia pat svarbi, kaip ir likusi nesuskaičiuojama dalis, visi tie šūksniai, dainuojančiųjų balsai ir šokantieji salės priekyje leido pamiršti viską, visą tą suveržimą ir tiesiog pasijusti savimi | galiausiai tuo pačiu supratau, jog jeigu man akinių neišrašys gydytoja, tai pakelsiu škvalą poliklinikoje, nes net iš antros eilės matau miglą | turbūt visad beklausydama jo girdėsiu tavo žodžius, prisiminsiu miglotas veido išraiškas ir viską, kas buvo | jeigu galėčiau - sustabdyčiau šitų emocijų antplūdį, tačiau nežinau kodėl jūs tokie surišti, bet sukursiu jems naujus prisiminimus | tuo pačiu galėsiu Dormeo čiužinį padėt į spintą ir džiaugtis gyjančia oda, augintis plaukus, kurių likę yra maža dalis, toliau mokytis lotynų kalbos ir tiesiog gyventi, taip, kaip tu ir dainuoji, Andriau | Žengsiu tą žingsnį dabar, nebelauksiu.

linija

pavargau, vėl. nemėgstu tokių įterptinių dienų. šiandien turėjo šviesti saulė, turėjau šypsotis ir gerti sangrią po baru. viskas yra taip juokinga, kad apgailėtina. valerijonas manęs nebedžiugina, o daugiau, nei dešimt tablečių nenoriu gerti. taip, kaip aš jas visad grauždavau - išgėriau šį kartą. manau galėsiu padaryti kažką rodo iš buteliukų. nieko nevalgau, bet ir nereik. Voverė vakar įvarė viltį ir šoką, tačiau viskas gerai. sunku suvokt kažką. viskame matau tave, tačiau kas tu aš nežinau. ryt vėl tapsiu ryžikė. greit kirpsiuos kepurėle, net jeigu man tai ir netinka. man neberūpi šitas kiautas, aš nebetelpu jame. mano ausys pasikeitė. noriu tų mėlinų kamščių, jie nuostabūs ir jau neberūpi, jog dviejų centimetrų. aš būsiu tobula mokytoja, kurgi ne. einu geriau rašyti istoriją, kuri atsipindi mane, kaip ir visos likusios. Klausausi Yello Remaster Series albumą, kuris tiesiog nuostabus. ausys nenori girdėti trankių melodijų, o matyti spalvongas iliuzijas sapnų pasaulyje. parduosiu organą, susimokėsiu už mokslus ir paskirsiu kambarį orchidėjoms, kurias beviltiškai pamilau. šitas beviltiškumo jausmas man nepažįstamas. gersim ryt - aš ir mano nematomas draugas, vaikystėj suvokiamas, kaip tas, kuriuo aš turėjau gimti, o sekmadienį į žmones aš grįšiu, kur šypsosiuos ir pamiršiu skausmą

Krantas

opa opa opapa. paleiskim dainas, kurios negrojo ilgus metus ir įlįskim į tą vietą, kurioje niekas neegzistuoja išskyrus melodiją, tamsą ir jausmus. Keistas jausmas, tačiau valerijono dėka viskas atrodo gražiai. Tuo metu, kai berniukai geria saldų vyną, mažoji mergaitė skraido kažkuriose galaktikos galuose, kur egzistuoja tik blausi šypsena, jos pačios balso aidas ir keistas aromatas. noriu parūkyti, bet tai padarysiu, kai praeis ši prakeikta alergijos ataka, kuri mane žudo jau visą savaitę. kas man pakelia šypseną, net labai - mano rododendrai, mano vaikučiai sugijo. dabar turiu nuostabius keturis mažylius. kitų dar laukiu, tačiau ąžuolas jau leidžia naujiems lapukas žydėti. o kai tulpės ir narcizai pakils virš žemės ... nesulaukiu paamtyti savo vaikus visame gražume. šį kartą neapleisiu jų. o mano debesėlis sunyko šiek tiek dėka to paukščio. pagaliau mokslai prasidėsir galima bus produktyviai leisti dienas. vakar pati savęs išsigandau, to, kokie mes panašūs. tavo šešėlis ilgai plūduriuos šalia maniškio, dėl to ir nebemėgstu veidrodžių. greičiau pavasaris su šiltais orais ateitų čia, kad galėčiau apsigyventi balkone su vaikais

tau

prašau, šypsokis. prašau mesk gerti. tai ne tu. tai ne aš. tai ne mes. kiek kartų perėjau per visą gyvenimą gulėdama lovoje, kiek kartų išprotėjau, kiek kartų galvojau apie savižudybę, kiek kartų norėjau padaryti kažką blogo. viskas liko kažkur toli. aš nebežinau savęs. tik gilinu savo esybę į savo vaikus. ne tiek, kiek grįžau į save, kokia buvau, kiek išmečiau dauybę nereikalingų dlaykų, o gal tiesiog nebenaudoju jų. aš užsibarikadavau. nesigaliu. tik to nedaryk tu.

nešk mane link dangaus

aš jį įkalbėsiu ir išvažiuosiu. Aš ją įkalbėsiu ir pavogsiu. Tiesa, juk nereik man apie tai galvoti. Debesėlis nyksta arba aš jo nebejaučiu. Voverė mane įkvepė savo nuotraukom parašyti kažką. Tačiau, kaip visad negaliu pakęsti naktų, nuotraukų ir šitų jausmų. Greičiau prasidėtų mokslai ir galėčau paskęsti krūvyje, o ne sedėti ir juoktis iš kvailo jaunimo. Gal vertėtų pravesti vieną pamoką savam stiliuje. Seniai nejaučiau tokios depresijos dėl žmonių elgesio. Reikėtų apsinuodyti vaistais arba išgerti gero dozę raminamųjų. Kol neatsikratysiu šito jausmo, nežinau net ... daug geriau

nežinau

Sunku kvėpuoti. Jeigu jie diagnozuotų man vėžį vargu ar aš bijočiau mirti. Vargu ar aš galvočiau apie bet ką kitą, kaip ... viskas, kas man liko yra istorijos užrašų forma, nes jose paskęsta visas liūdesys, visos emocijos ir jaučiuosi tuščia. Aš neturiu su kuo galėčiau pakalbėti apie tai, tik Alisę. Jau tada sau pasakiau, jog einu iš proto. Jaučiuosi, kaip koala. Niekas nebėra svarbu išskyrus žydrą dangų, nekantrauju jį pavaizduoti istorijoje.

debesėlis

vis dar virš manęs skraido tas mažylis. Dar iki šiandien turėjau kitokią jo teoriją, tačiau susiprotėjau beplaudama pradangintus plaukus, jog viskas kitu kampu pasikreipė jau prieš kelias savaites. Dar vakar sedėdama mergaitė savęs paklausė " ką aš darau, ką TU darai su savimi", tačiau toliau sedėjo ir skausmo šuliny šypsojosi gyvenimui. Tą patį darė ji ir šiandien, kai jos gyvenimas krito ant šaltų plytelių, tačiau tai nauja pradžia - ji pasakė sau ir savo mamai. Aš vis dar nesuvokiu ką darau, tačiau nejaučiu nieko, tiesiog einu pirmyn. Kai kažkas nupūs šitą debesėlį gal ir verks mažoji mergaitė, jog darė kvailystes, o gal šypsosis, jog išnaudojo jaunyste su kaupu. Tačiau viskas gerai. Tai yra puiku !

671B1D

Nauja istorija keliauja į kompiuterį. Nuostabus pavadinimas, gal nebus pati geriausia, bet manau galėsiu parašyti kažką doro

Kartais gyvenu ne taip, kaip norėčiau

Prisimenu save, prieš metus, kai jaučiausi taip pat, mąsčiau taip pat, negalėjau susikoncentruoti ties kažkuo, o vien lindo vienas žmogus į sąmonės gelmes. Kaip sakoma, tik praradus žmogų suvoki, koks jis tau svarbus. Ir nesijaučiu blogai, turėdama artimą žmogų šalia, galvodama apie kitą. Sunku nusakyti, draugai man yra svarbūs, nes niekad nemėgau jų veisti daug, tačiau kiekvieną labai vertinu ir padaryti galiu viską, kad tik juos susigrąžinčiau. Noriu parašyti jam, jog pasiilgau, jog jo trūksta ir tiek. Žinau, jog sugądinau žmogaus gyvenimą,tačiau aš tik noriu, jog jis žinotų, jog man jo reikia.