naktis

vienu žodžiu kaip visad yra sunku kažką nupasakoti | jau vakar norėjosi kažką doro parašyti, apverkt gyvenimą ir šypsotis rytojui | net ir klausydama ir matydama jį ant scenos negalėjau, net kelioms minutėms, tave nuvest šalin, nes tos dainos, kurios man reiškė tiek daug, turbūt daugiau negu kas gali įsivaizduoti, tiesiog veržėsi į mane, į mano sėdinčio kūno esybę, o aš tik bandžiau sutramdyti emocijas, kurios visaip bandė ištrūkti lauk | važiuodama autobusu dar galvojau ką darau, kodėl važiuoju viena ir visokie egzistenciniai klausimai, kurie tik galėjo eiti galvon berašant lotyniškus moliuskų pavadinimus į knygelę | atsakymą gavau, turbūt gavau, tik tada, kai išgirdau savo mylimiausią dainą, kurios metu nebesitvardžiau, o tiesiog leidau judėti lūpoms ir susitapatinti su melodija, leidau sau prisiminti ir nusišypsoti | pabaigoje visų žmonių vienuma ramino ir leido pasijusti kažkuo, lyg gėlės viena žiedadulkė yra tokia pat svarbi, kaip ir likusi nesuskaičiuojama dalis, visi tie šūksniai, dainuojančiųjų balsai ir šokantieji salės priekyje leido pamiršti viską, visą tą suveržimą ir tiesiog pasijusti savimi | galiausiai tuo pačiu supratau, jog jeigu man akinių neišrašys gydytoja, tai pakelsiu škvalą poliklinikoje, nes net iš antros eilės matau miglą | turbūt visad beklausydama jo girdėsiu tavo žodžius, prisiminsiu miglotas veido išraiškas ir viską, kas buvo | jeigu galėčiau - sustabdyčiau šitų emocijų antplūdį, tačiau nežinau kodėl jūs tokie surišti, bet sukursiu jems naujus prisiminimus | tuo pačiu galėsiu Dormeo čiužinį padėt į spintą ir džiaugtis gyjančia oda, augintis plaukus, kurių likę yra maža dalis, toliau mokytis lotynų kalbos ir tiesiog gyventi, taip, kaip tu ir dainuoji, Andriau | Žengsiu tą žingsnį dabar, nebelauksiu.

linija

pavargau, vėl. nemėgstu tokių įterptinių dienų. šiandien turėjo šviesti saulė, turėjau šypsotis ir gerti sangrią po baru. viskas yra taip juokinga, kad apgailėtina. valerijonas manęs nebedžiugina, o daugiau, nei dešimt tablečių nenoriu gerti. taip, kaip aš jas visad grauždavau - išgėriau šį kartą. manau galėsiu padaryti kažką rodo iš buteliukų. nieko nevalgau, bet ir nereik. Voverė vakar įvarė viltį ir šoką, tačiau viskas gerai. sunku suvokt kažką. viskame matau tave, tačiau kas tu aš nežinau. ryt vėl tapsiu ryžikė. greit kirpsiuos kepurėle, net jeigu man tai ir netinka. man neberūpi šitas kiautas, aš nebetelpu jame. mano ausys pasikeitė. noriu tų mėlinų kamščių, jie nuostabūs ir jau neberūpi, jog dviejų centimetrų. aš būsiu tobula mokytoja, kurgi ne. einu geriau rašyti istoriją, kuri atsipindi mane, kaip ir visos likusios. Klausausi Yello Remaster Series albumą, kuris tiesiog nuostabus. ausys nenori girdėti trankių melodijų, o matyti spalvongas iliuzijas sapnų pasaulyje. parduosiu organą, susimokėsiu už mokslus ir paskirsiu kambarį orchidėjoms, kurias beviltiškai pamilau. šitas beviltiškumo jausmas man nepažįstamas. gersim ryt - aš ir mano nematomas draugas, vaikystėj suvokiamas, kaip tas, kuriuo aš turėjau gimti, o sekmadienį į žmones aš grįšiu, kur šypsosiuos ir pamiršiu skausmą

Krantas

opa opa opapa. paleiskim dainas, kurios negrojo ilgus metus ir įlįskim į tą vietą, kurioje niekas neegzistuoja išskyrus melodiją, tamsą ir jausmus. Keistas jausmas, tačiau valerijono dėka viskas atrodo gražiai. Tuo metu, kai berniukai geria saldų vyną, mažoji mergaitė skraido kažkuriose galaktikos galuose, kur egzistuoja tik blausi šypsena, jos pačios balso aidas ir keistas aromatas. noriu parūkyti, bet tai padarysiu, kai praeis ši prakeikta alergijos ataka, kuri mane žudo jau visą savaitę. kas man pakelia šypseną, net labai - mano rododendrai, mano vaikučiai sugijo. dabar turiu nuostabius keturis mažylius. kitų dar laukiu, tačiau ąžuolas jau leidžia naujiems lapukas žydėti. o kai tulpės ir narcizai pakils virš žemės ... nesulaukiu paamtyti savo vaikus visame gražume. šį kartą neapleisiu jų. o mano debesėlis sunyko šiek tiek dėka to paukščio. pagaliau mokslai prasidėsir galima bus produktyviai leisti dienas. vakar pati savęs išsigandau, to, kokie mes panašūs. tavo šešėlis ilgai plūduriuos šalia maniškio, dėl to ir nebemėgstu veidrodžių. greičiau pavasaris su šiltais orais ateitų čia, kad galėčiau apsigyventi balkone su vaikais