aukštai

mergaitė pakilo per aukštai, jog nebejautė savęs pačios egzitavimo ribų . Jai taip gera, jog ji net nebežino ir bnebemoka skraidyti tiesiai. Ji krenta žemyn į aukštumą, o tai suvokia ne visi, nes kiekvienas yra per sunkus žodis. Mergaitė bėgo ir bėgst toliau, kol nesusižudys jos esybė ir būtybė, ji myli abi, tačiau taip geriau

uždarbis būti vienai II

Gyvenimas yra tikrai keistas, arba aš skrendu į visas įmanomas puses, tik ne savo orbita.
Niekad daugiau tas mažas padarėlis nenorės būti laisvėje, niekad niekas nebesugebės atrakinti juodos dėžutės, o jei ir raktas bus rastas, vargu, ar tai įvyks greitu metu.
Šliaužioti yra tikrai įdomus dalykas, kai žinai, jog moki vaikščioti, tačiau negali.
Maža mergaitė leidosi į kalbas, savo pačios noru, su mama. Ji to siekė nuoširdžiai, net ilgai nedvejodama ji įžengė į jos kambarį ir pasakė, kas temdė jai akis. Vyresnioji ją išklausė, patarė ir mergaitei palengvėjo, rodės, jog viskas gerai, niekas nebėra taip baisu.
Niekas niekad daugiau nesugebės manęs pasijusti taip, kaip jaučiausi, tai neįkainojama.

muzika

Noras užkilo rašyti, o gal ir ne, nežinau, tiesiog atrodo, jog reikėtų atnaujinti šitą mėšlo virtinę. Tuo tarppu šita daina, kuri groja, Tunng- Bullets, labai LABAI verčia mane tai daryti.
Gyvenimas teka melancholiško fono paviršiumi. Ruduo visad man buvo ramus sezonas, kada norėjosi kažko liūdnai mielo, nežinau, kaip nupasakoti. Tiesiog sedėti palei upę ten, kur teko mums sedėti, gadinti plaučius ir užsigerti visumą kava, bei klausytis Mamontovo, DVAR'ų ar, šiuo metu, Tunng - pasaka. Vis svajoju, kaip, galbūt užklysi ten, tačiau puikiai žinau, jog apsikrovei darbais ir tuo tarpu niekad neateitum ten. Kažkaip paskutinėmis dienomis prisimindinėju vis kažkokias akimirkas, kurios buvo trumpos, bereikšmės, tačiau dabar, ypač, kai rašau istoriją - brangios.
Nusprendžiau, jog 40 autobusas skirtas man važiuoti vienai, o ne su kažkuo, kai mane palydėdavai nuo Lukiškių, kažkaip nesinori nieko daugiau temptis ten, o ir jausmas kakiškas tada.
Man beprotiškai gaila visko. Nusipelniau, kad mane ignoruotum, bandytum pamiršti, o aš ganausi tuose prisiminimuose ir viltyse, jog, galbūt tau manęs prireiks, tačiau, žinant tave - to nebus. Aš išgyvensiu, dabar jau nebe taip sunku, kaip pirmą kartą, tačiau visgi įveikiau save.
Teko su A pakalbėti rimtai ir aš jam išdėsčiau viską, nuoširdžiai ir jis man pasakė nebesekti praeities, o gyventi dabartim. AŠ nežinau kada tai įvyks, nes visad gyvenau šiltais prisiminimais. Tačiau kažkaip kažką.
Istoriją rašau, rašau. Manau sukursiu blogą atsikirą savo makalynėm, kad Lietuva žinotų, jog yra idiotų tokių, tačiau niekad neskelbsiu tos istorijos, kurią dabar rašau. Ji ypatinga.
Padarykim kelias nuotraukas kartu, kurių taip ir nepadarėm. Padarykim jas mano mintyse.
Aš baigiu išprotėti ir man gerai. Tkrai mesiu lazdeles nuo Kalėdų, nes blogai, blogai, tai nepadės man pamiršti ar prisiminti.

jausmas

Prisiekiau sau pačiai, jog visas šitas mėšlas baigsis, jog nebereikės galvoti ar daryti dar kažką, tačiau ne, tu buvai teisus, tas šiknius ateina tada, kai yra labiausiai nelaukiamas.
Šeštadienį išvažiuoju į Fuxų stovyklą, kurioje tikiuosi negalvoti apie tave, negalvoti apie kažką, kas primintų mus, galvoti apie žmoną ir draugus, tuo tarpu rasti naujus. Turėčiau džiaugtis, bent šiek tiek, jog atrinko mane, tačiau būdama šioje būsenoje nenoriu niekur eiti, nieko daryti išskyrus tai, jog noriu išvažiuoti ant savo dviračio kur nors toli, jokio skirtumo kur. Ir iš dalies jokio skirtumo ar dviračio ( bėje, pavadinau jį Dvaru ) padanga sprogs.
Atrodo tiek daug emocijų, kurias noriu išrašyti, padaryti nuotraukas, tačiau jos atrodo tokios banalios, kad net graudu. Esu romantikė iš didžiosios R, o tu esi ąsilas iš didžiosios Ą.
Na, bent viskas leidžia šiek tiek apsiraminti. Ypač, kai nuo pirmadienio, ką jau čia kalbėti, antradienio ar trečiadienio bandysiu keisti savo monotonišką gyvenimą.
Kai pagalvoju, jog pedagoginis yra šalia miesto, jog galėsiu per pertraukas užbėgti kur šiltos kavos ar tiesiog vaikščioti per sniegą, grįžti namo vėlai, važinėti į jį dviračiu pavasarį ir rudienį... Kiek augalų man teks auginti kambaryje, miegoti ant čiužinio, o ne ant lovos ( mano sena svajonė ), darytis valgyti.
Tiesa, dabar geriau pagalvojus, tai mane viskas verčia šypsotis. Nbejaučiu to negalėjimo nieko daryti be tavęs būnant " mano ". Žinau, jog keitiesi, jog nebeesi tas pats, kurį pažinojau, tačiau žinau, jog esi gyvas ir tai mane verčia judėti toliau. Taip, tu turėsi kitas, o gal tą vieną TĄ, o aš bandysiu ignoruoti viską, kaip dariau iki šiol, arba tiesiog išvažiuosiu su žmona į Olandiją ir mes ten susituoksime, tačiau ir ji ras TĄ vienintelį, o aš klaidžiosiu viena toliau, o gal ir vėl į mano gyvenimą įeis nelauktai kažkas, kaip tai padarei tu, greičiau jūs.
Ir kodėl aš tauškiu apie tokius idiotiškus dalykus, kai niekam jie nerūpi, net man.
Tu mane jau pamiršai, aš bandau kovoti su prisiminimais ir tiek.
Norėčiau dar kartą tave pamatyti, nes žinau, jog kalbėti nesugebėčiau.
Tralialia

ｔｉｅｓ ｋｕｒｉａ ｒｉｂａ ｋａ

Marso kanjonai ir prisiminimai, kaip leidžiamos buvo žiemos dienos, kaip gulėjau šiltoje lovoje, kaip bandėme pasislėpt šiltesnėje vietoje. Šiltas vynas, svaigstanti galva.
Norisi grįžti, bet kartu eiti pirmyn. Kurią ribą man reikia pereiti, kad galėčiau šypsotis net tada, kai esu viena? Ašaros, viltys ir egoizmas.
Kai esi visiškai atšlijusi plokštės dalis, nuo pagrindinio mechanizmo, kai jis veikia toliau, o tu lauki pagalbos, nes nori funkcijonuoti toliau...
Praėjo mano mokyklinės dienos apie kurias pasakosiu savo vaikams, draugams po kelių metų, kai mes prisimindinėsim viską, ką darome dabar vis dar besigręžiodami į tuos laikus. Nereikėjo nieko pažinti, nereikėjo šypsotis ar sakyti melą, kai norėjai pasirodyti mandagesnis. Ne. Dabar niekam niekas neberūpi. Draugai tampa priešais, o priešai tiesiog išgaruoja.
Paskutinis skambutis, išleistuvės - ką mes darėm? Nebesuvokiu nieko, bet Metro klubo muzika man pakėlė nuotaiką, o dar mano vištiškumas bežiūrint į tvarkaraštį autobuso.
Smaukyti butelius, laižyti lazdeles, ryti maistą - darė visi, net aš, bet buvo linksma. Buvo keista girdėti komplimentus, nes niekad neteko jų sulaukti iš kitų žmonių, nei artimųjų. Keista artėti prie žmogaus, kai žinai, jog visiškai pati to nenori. Tačiau buvo smagu rėkti ir mojuoti visiems pro limuzino langą, buvo gera, tikrai.
Sūnus pasakė, jog aš šypsausi. Man keista, man gera. Niekad neteko skleisti tiek juoko, tiek šypsotis, pamiršti savo pirmapradį ir tiesiog tekėti upeliu. Keista daryti tai, ko anksčiau nedarei, matyti, kaip žmonės "auga" akyse, kaip draugai nyksta iš tavo gyvenimo. Nenoriu priprasti, ennoriu apsistoti, o vėliau verkti, jog visko netekau.
Mes abu save žalojame, abu esame kvaili. Lietaus lašai, kaip skamba, krentantys ant skėčio linijos. Tau nereikia kažką suprasti, kai tu tai viduje suvokei.
Man kažką sakei, o aš tylėjau, todėl aš kalta. Man nusišvilpti, nes tai buvo puikiausi pusę metų mano gyvenime.
Judam į priekį. Mečiau, bėje. Vakar sučiulpėme viską, išsmaukėm iki butelio galo už visus, už viską ir tai buvo puiku.
Man reikėtų baigti rašyti apie 3.14 ir Coliuką, nes jaučiuosi dar labiau sumautai.
Noriu šypsotis su žmona, dukra ir kitais.
Fantastiška, taip norisi išlieti visiems jausmus, tačiau tai taip vaikiška. Galėčiau skiesti save su jumis, bet vis vien neužtektų vandens. Mano jausmai nepasikeis, nebent kuris nors mane sužąlos.
vėl veršlenu. dėėėėėjau.
Mokykla už kito namo, už mano metų, už mano vaikystės, o jūs mano ateitis. Tai, kas esu aš, dėka jūsų visų.

Liūdesio angelas skrenda
Kelia atgal pas tave
Degančiais tiltais į krantą
Upės, kurios nebėra

Uždarbis būti vienai

Draugystė - maniau, jog ji egzistuoja. Maniau, jog viskas gerai, nors ir jaučiau, jog kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Darugystė, kurią taip tausojau, pasirodo, buvo nieko verta. Velniai griebtų, dėl ko taip stipriai stengiausi, kodėl naivumas...
Nemanau, jog esu tobulybė, greičiau esu jos priešingybės ribose, užribyje, tiesiog menkavertis sutvėrimas, kuris pasimetęs tarp visko.
- Ne, pasimetęs ne tas žodis. Per skausmą ir ašaras pasiekei savo, tad ko verki, kaip mažas vaikas?
O taip. Neberūpi. Bijau visko, o kartu ne. Suprasti, jog esi vienas, kaip pirštas - lengva. Šiandien sėdint virtuvėje iškilo mintis - " Motinos ir vaiko sąntykiai. Kas riša mane su mano motina? - Tik kraujo ryšys. Ką aš apie ją žinau? - Tik tai, ką ji man pasakojo. Kas mane sieja su draugais? - Niekas. Neturim kraujo ryšio, tačiau turim atsiminimus, kažkuom savaip ypatingus."
Kaip žmonės gali pakęsti tokį žmogų, kaip aš? Juk ieškau vienatvės net tada, kai yra gera, smagu. Mėgstu būt egoistiška ir kvaila. Kalbėjimo sugebėjimai prilysta vos vienetui, iš šimto.
Kur aš nukrypau ne taip. Kodėl artimiausias žmogus man meluoja į akis...
Dūmas ar skystis. Tyla ar melodija. Vienatvė ar pasaulis.
Pradėjau mylėti vienatvę bene stipriau, negu anksčiau.
Ir taip, buvot teisi, o, mano grožybe, jog išejimas į žmones pagerina nuotaiką. Pajutau pavasarį ir laisvę.

I don't know

Kad ir ką sakyčiau, net nežinau, kodėl, dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau apšikusi aplinkinius taip pat, kaip ir jie mane už tai, ką aš padariau.
Keliais žodžiais - esu apgailėtina.
Trylikta diena - ypatinga. Dar ir kaip, tačiau visus tris mėnesius maniau, jog tik man, o šiandien atšoko tiesa man į veidą. Kyla pyktis sau.

Šiandien nebuvo nieko : nei kavos, nei šilumos, nei šypsenų, nei juoko, nei aplinkinių, tik namai, mama, lietuvių plakatai ir kavos puodeliai su obuolių pyragu, bei grybeliais puodelyje.
Tobula diena, kurgi ne.

Kažkaip atgyjau, greičiau prikėliau prisiminimus.
Kai buvau kokių septynerių ar aštuonerių, žiūrėdavau, kaip mano teta su dėde žaizdavo , kurį pati dabar bandau perprasti. Juk bijojau visų tų pixel'iuotų mumijų ir skrendančių varnų, o dabar šaudau ir rėkiu - " Valgyk magiją".
Tiesa, laiko suvalgo ganėtinai daug, bet reikia genėtinai ilgai išmąstyti žemėlapį ir perėjas, bet viską sudėjus - puikus žaidimas. Dabar gerai suprantu, kodėl giminaičiai jį žaizdavo, o aš seilindavausi žiūrėdama.

Mini projektukas "Trys karaliai" greit baigsis. Greičiau du karaliai ir viena karalienė, nežinau.

Į mėnesį suvalgau dvi knygas. Apgailėtina. Nežinau, ką noriu dabar skaityti.

Ｇｏｏｄｂｙｅ， ｍｙ ｂｅｌｏｖｅｄ

Kažkaip. Lengvai, o gal net per daug sunkiai, kad net nesijaučia nieko. Tu tiesiog išėjai.
How many reasons can you thing of why did this happen.
Kaip tėvas, paleidai mane į nepažįstamo tau vyro rankas, lyg perduodamas tai, kas tau priklausė visą gyvenimą, o aš, kaip duktė atidaviau gamtai tave, jai priklausantį.
Išlydėjau su šypsena, per kurią riedėjo ašaros ir balsas galvoje vis rėkė " AČIŪ, LIALIA".
Kodėl paskutiniu laiku tave taip pradėjau vadinti, juk visada turėjai tik vieną vardą ir tai trumpesnį už tikrąjį. Pamilau, nors praleidom visus 11 metų kartu. Tu amne sukūrei, padėjai tobulėti, visada buvai šalia.
Viskas, kas yra čia, kambaryje, bute - viskas paliesta tavęs. Net tos pačios lubos turi tavo nagų žymes, kai dar prieš dešimt metų stovėjo spinta, na ta - aukšta, ant kurios akrtu lipom, kurioje gulėdamas klauseisi mano pasakojimo apie Oliverį ir jo draugus.
Pamenu, kai tėvas senose duryse padarė tau skylutę, kurią vėliau plėtė, nes tu augai.
Sunku save apgaudinėti švelniais žodžiais, žiūrėti į tuščias grindis, aki dar vakar stovėjo ant jų lėkštutės, matyti tavo pūkelius ant visų rūbu, žiūrėt į gėles, prie kurių man pozavai, o sunkiausia žinoti, jog tai 29 diena.
Visada buvai ir liksi mano vienintele Lialia, Muse. Nebeverksiu, nes esu stipri ir visada turėsiu tave širdy.

ｗｉｓｈ

Pasaka yra tai, kai eini miegoti per vėlai tam, kad išsimiegotum, kaip žmogus.
Nežinau kas yra, kai motina atėjus pirmą valandą nakties sako tau " atiduok knygą".
Keista, o juk anksčiau prašydavo kompiuterio ar telefono, ar tiesiog eiti miegoti, o ne raudavo knygą iš rankų. Ką daryti žmogui, jeigu knyga yra tokia įdomi? Akviliau, dėkoju, dar kartą, už ją.

Galvoju kažką keisti savo kambaryje. Nežinau kaip, bet noriu. Pradėjau puošti baldus dainų žodžiais, na, dar grindų plotelis užimtas.
Knygų lentyną papildė dvi knygos :
- Haruki Murakami " Birthday Stories"
- Eduard Limonow " Nevykėlio dienoraštis".
Kodėl šios? Nežinau, tiesiog paįvairinau savo turinį. Prisiekiu, jog dovanų kuponas knygyne - gėris, yapč tokiems, kaip aš, kurie skaito knygas, kaip malonumą, lyg riešutus gramdytų. Nuo kada pamėgau gauti knygas, kaip dovanas? Turbūt nuo tada, kada perskaičiau Andriaus dovanotą " Bjaurius", galvojau, kad bus gerai, jei knyga tiesiog gulės lentynoje, bet paėmiau ir perskaičiau ir likau sužavėta. Gal tais metais ir buvau klasės pašaipų objektas, bet man nerūpi tai, visiškai.

Šiaip taip, reikėtų eiti į mokyklą, sedėti už suolo ir miegoti, bet taip nesinori, bet reikia. Uh. Iki mėnesio galo reikia išlaikyt vairavimo teoriją. Reikia kuo greičiau užbaigti šį reikalą ir viskas. Užkniso.

Reikalas su auskarais šiek tiek pakabintas. Stupid thing. Oh my, oh my.
Teorija, ateik čia.

Ｆｕｄ［ž］

Taigi, 2011 has came.
Ką tik užlūdo ideali mintis padaryti šiokią tokią apžvalgą praėjusių metų. Turiu laiko ir norą šiam darbui būtent šią naktį, nes nenoriu miegoti ir klausausi Susumu, po ganėtinai ilgos pertraukos.

So, pradėkim nuo to, jog 2010 metus sutikau smagiai. Su Akvilium, Laurynu, Oksana ir Linu. Kad jau prakalbau apie Naujuosius, reiks tad įkelti video su nuotraukomis, nes niekas jų ne matė, nei girdėjo turbūt.

Vasario mėnesį apturėjau pirmąją knygų mugę, vėlgi, su Akvilium. Jaučiuosi kvailai vien sakydama, jog nupirktas knygas dar neperskaičiau, tačiau man jos patinka. Vien jų kvapas, briaunos ir pavadinimai. Knygos, jūsų dienos suskaičiuotos!

Apturėjau nerealius metus anime, manga ir Japonų kultūros atžvilgiu. Perskaityta rekordiškai daugiausia mangų, peržiūrėta rekordiškai daugiausia serijų per trumpą laiko periodą ir "Learn Japanese in 30 days" nueitos NET 9 pamokos. Pasinešimas ant gay, echm, yaoi stuff yra visiškai užkietėjęs mano bruožas, greičiau dalis mano fantazijos, laisvalaikio praleidimo, < kiti išsireiškimai >. Kompiuteris dabar palaiko 5.20 GB yaoi mangų. Jau nekalbu apie 320 GB anime, parsiųstų per kelis mėnesius ir ankstesnius dydžius, pasiekusius mano kietąjį diską. Turbūt esu užkietėjęs otaku. Bemiegės paskutinės vasaros naktys, bežiūrint random new anime ir skaitant mangas, užkaitinančias iki nežinia kokios temperatūros. O, taip.

Muzikos srity nelabai galiu pasigirti, nes visus metus labiausiai dominavo Susumu Hirasawa, nuo pačios gegužės iki rugsėjo, o gal net ir toliau. Turbūt galėčiau rašyti ir rašyti kaip džiaugiuosi parsisiuntusi jo diskografiją ir praleidžiusi naktis ir dienas klausydamasi vien tik jo, bet manau jau tai pasakiau. Ir džiaugiuosi savo pinigine, greičiau mamos, kad galėjau užsisakyti antsiuvą, su jo vardo ir pavardės hieroglifais. Išmokusi juos atmintinai, rašiau kur tik papuola ir man buvo, ir yra, begalo gera, kai žmonės paklausia, ką jie reiškia, o aš, kaip koks Japoniškos muzikos guru atveriu burną ir dėstau informaciją. Taigi, 2010 metų svajonių sąrašo n dalis buvo įvykdyta - antsiuvas +, o dėl albumo užsakymo tai teks dar pagalvoti, kad ir kaip jo noriu.
O taip pat muzikos pasaulį papildė Metric, kurie atėjo kaip tik metų pabaigoje, tad reikėtų jiems paploti.

Paskutinė vasara, bet nepritrūko vasaros darbų - papildomos lietuvių, kuri neįvyko 82 procentus numatyto laiko. Džiaugiuosi, bet jaučiuosi kvailai žinodama, jog niekas nevyksta, et.

Prie paskutiniosios vasaros prisideda ir kažkokie nauji prieskoniai - koncertai ir išvykos. Taip, be2gether. Pirmą kartą pajutau ką tai reiškia, kai žmonių yra daugiau, negu keli šimtai, šikynės pilnos vėmalų ir ne tik, miegoti neeina niekaip, nes kažkas rėkia kažkokio vaikino vardą, o gyvas koncertas yra neapsakomas gėris. Pajutau kažkokį taip vadinamą gėrį, nes laimėjau bilietą į šį renginį, per facebooką, like, kas galėjo tikėtis. O šis internetinis pragaras man padovanojo ne tik bilietą į kažką naujo, bet ir nuostabią knygą, kurią baigiu valgyti, gal šią naktį, gal ryt autobuse. Ši knyga buvo mano norimų pirkti knygų sąraše, bet vat, stebuklai, o gal greičiau tiesa, naglumas.

Taip pat galėčiau praplėsti jausmų sritį, greičiau aptarti trumpai ir aiškiai. Kaip kvailai viskas prasidėjo ir kaip greitai viskas baigėsi. Nežinojau ar tai meilė, bet jaučiausi gerai, nes tai buvo žmogus, kurį laikiau artimiausiu visus šiuos 4 metus. Iki šiol myliu jį, taip ir noriu jam ištiesti ranką ir matyti jo šypseną, be jokių paslėptų pykčio žymių. Vėl noriu gerti arbatą, laikyti jo rankas, šypsotis, sedėti vienoje mašinoje. Melancholija. Būdamas ekstravertas nesuprato užkietėjusios intravertės ir apdegino save ir mane. Buvau šikna, bet lyg šiol jį branginu. O jis to turbūt niekados nesužinos, o gal ir žino, bet jam tai nerūpi. Linai, auginkis plaukus, važiuokim į sodą, ant dviračių ir tiek. Kaip klaikiai gražiai atrodo šios vizijos, kad net sunku pasidaro. Dėja manęs tai nepaveikia kažkiek sunkiau. Turiu dvi personas, kurios man atvėrė ir dar padeda atverti duris pasauliui, kuriuos myliu ir kurių nenoriu prarasti. Tiesa vienas gali nuklysti, tačiau vieno nepaleisiu, kad ir kaip sunku būtų sulaikyti, nes ji man parodė per daug mano mažam protui, tad, kaip sakoma, take responsability.

kitas metų įvykis būtų nuostabioji Rugsėjo pirmoji, per kurią pirmą kartą, per 5 metus, pakalbėjau su klasioku, kuris su manimi vedė pirmoką. Jausmas keistas, nes visiškai nesijaučiau, kaip dvyliktokė, ką jau klabėti apie buvusią vienuoliktokę.
Tad taip, klausyti pavaduotojos kalbos, žiūrėti, kaip išnešamos vėliavos, matyti fail šokį buvo awesome thing, greičiau the most asumest thing in these 12 years of school.

Dar kitas metų įvykis būtų Tiltas.

Šiaip taip, turiu ganėtinai trumpą atmintį, todėl greičiau bus taip:

Daug kino, daug išvaikščioto maršruto nuo Mažvydo iki Reformatų, daug CI'o, nuostabios šilumos kūnui ir sielai, daug nuotraukų, šiek tiek pykčio, šiek tiek ašarų, keli auskarai, naujos fantazijos, nauji fetišai, nauji baldai, naujos svajonės, naujas požiūris, naujas suvokimas.

Geri buvo metai, hai. O dabar, visi, darysim šiuos tokius pat šauniais, o gal net ir geresniais.

A promise.