Noras užkilo rašyti, o gal ir ne, nežinau, tiesiog atrodo, jog reikėtų atnaujinti šitą mėšlo virtinę. Tuo tarppu šita daina, kuri groja, Tunng- Bullets, labai LABAI verčia mane tai daryti.
Gyvenimas teka melancholiško fono paviršiumi. Ruduo visad man buvo ramus sezonas, kada norėjosi kažko liūdnai mielo, nežinau, kaip nupasakoti. Tiesiog sedėti palei upę ten, kur teko mums sedėti, gadinti plaučius ir užsigerti visumą kava, bei klausytis Mamontovo, DVAR'ų ar, šiuo metu, Tunng - pasaka. Vis svajoju, kaip, galbūt užklysi ten, tačiau puikiai žinau, jog apsikrovei darbais ir tuo tarpu niekad neateitum ten. Kažkaip paskutinėmis dienomis prisimindinėju vis kažkokias akimirkas, kurios buvo trumpos, bereikšmės, tačiau dabar, ypač, kai rašau istoriją - brangios.
Nusprendžiau, jog 40 autobusas skirtas man važiuoti vienai, o ne su kažkuo, kai mane palydėdavai nuo Lukiškių, kažkaip nesinori nieko daugiau temptis ten, o ir jausmas kakiškas tada.
Man beprotiškai gaila visko. Nusipelniau, kad mane ignoruotum, bandytum pamiršti, o aš ganausi tuose prisiminimuose ir viltyse, jog, galbūt tau manęs prireiks, tačiau, žinant tave - to nebus. Aš išgyvensiu, dabar jau nebe taip sunku, kaip pirmą kartą, tačiau visgi įveikiau save.
Teko su A pakalbėti rimtai ir aš jam išdėsčiau viską, nuoširdžiai ir jis man pasakė nebesekti praeities, o gyventi dabartim. AŠ nežinau kada tai įvyks, nes visad gyvenau šiltais prisiminimais. Tačiau kažkaip kažką.
Istoriją rašau, rašau. Manau sukursiu blogą atsikirą savo makalynėm, kad Lietuva žinotų, jog yra idiotų tokių, tačiau niekad neskelbsiu tos istorijos, kurią dabar rašau. Ji ypatinga.
Padarykim kelias nuotraukas kartu, kurių taip ir nepadarėm. Padarykim jas mano mintyse.
Aš baigiu išprotėti ir man gerai. Tkrai mesiu lazdeles nuo Kalėdų, nes blogai, blogai, tai nepadės man pamiršti ar prisiminti.
