ｗｈａｔ ｉｓ ｗｈａｔ？

Žiovauju, nes miegas ima, o ima, nes noriu miegoti.

Įsijungiu savo "love song" ir pradedu šį reikalą, tačiau jau pamiršau kaip kas ir kada.

Pradėsiu nuo to, kad grįžo tėvas, kurį mačiau porą kartų, kuris mane šiandien pakišo, taip sugadindamas man nuotaiką, dėl ko dabar kažką geriu šūdino, meeeh. Niekaip negaliu jo nemėgti ir nemylėti. I'm to kind, I guess.

Teisingai, juk buvo šventės.
Mano ir Akviliaus gimtadieniai. Tee-hee.
Pas Akvilių atvažiavom per anksti, bet Pavelas jai padėjo daryti sumušitnius, o aš susisiuvau skylę rankovėje. Taigi, ilgainiui pradėjo rinkitis žmogėnų, pradedant nuo Saulės, baigiant Migle. "Lesbian club" pavadino šį veikalą mielas berniukas, kuris turėjo pilti Ugnei vyną ir kuri jį norėjo pamokyti ( gal dar ir nori, jei prisimena kas jis toks).Išvertėm lovą, išgėrėm viską, o aš sugebėjau arbatos tik puoduką išlakti, ech. Vėliau žaidėm Aliasą, per kurį vos nedėjau į kelnes, nes Laura moka pasakoti, o Mafija leido suprasti, kas yra draugas, o kas priešas. Juokauju. Išėję iš Akviliau nuvažiavom iki Banginio ir nuo stotelės iki Lukiškių ėjom kojom. Buvo asum, nes nebuvo šalta. Apkalbinėjom viską ir visus. Ypač juoką kėlė Ugnė, oh c'mon. Atsisėdau į autobusą, išvyniojau dovaną ir šokinėjau iš laimės, mat Pavelas dar praeitą dieną klausė, ar ją turiu, o pasirodo, jog jie bendradarbiavo, o aš jam rašiau, jog šokinėjau autobuse, tad pasijutau, kaip VAIKAS, bet buvo smagu. Ačiū jums, turėjau ką veikti bevažiuodama namo, nes taip norėjosi ką paskaityti, tai ją pradėsiu, kai baigsiu dabartinę knygą.

Kitą dieną atėjo mano eilė džiaugtis, bet aš šypsojausi vien todėl, jog buvau ne viena. Nepatinka man tas pavadinimas " Gimimo diena" ar " Birthday". Kelia tokį jausmą, lyg tai turėtų būti BIG DAY, su visokiais navarotais, pompastikom ir etc. Ne, man viso to nesinorėjo, tiesiog gulėti, kalbėti, valgyti, šypsotis ir gerti arbatą. Ak taip, dar TORTAS, ar TORTAI. nom nom nom.
Vos neužmigau nuo likerinėas arbatos, nors ir buvo skani.

Man atrodo, kad susirgau, nes sloga, gerklė ir karštis aplankė, bet turbūt perpūtė ir tiek.

Katinas pradėjo valgyti, vos neverkiau, nes maniau, jog viskas - fin, bet štai, vėl gera. Ryt mamai teks sunki dalia nešti jį į Vet, nes miauksi, kaip pasiutęs. Energija grįžta.

O man rojus jau trys dienas. Nežinau ar gerai, ar ne. Ai, nerūpi, reikia džiaugtis viskuo. Noriu jogurto, jis guli šalia jau porą valandų. Gal filmą pažiūrėsiu.

MIGLE,
“Jade?”
“Alexander?”
“Do you remember that day you fell out of my window?”
“I sure do, you came jumping out after me.”
“Well, you fell on the concrete and nearly broke your ass and you were bleeding all over the place and I rushed you off to the hospital. Do you remember that?”
“Yes, I do.”
“Well, there’s something I never told you about that night.”
“What didn’t you tell me?”
“While you were sitting in the backseat smoking a cigarette you thought was going to be your last, I was falling deep, deeply in love with you and I never told you ‘til just now.”
“Now I know.”

Ši daina tuoj atsiras ant mano spintelės sienos, negaliu :<

Ｓｎｏｗ

Taip, labai " užpustyčiausia" ( toks žodis šimtų procentų neegzistuoja) diena.
Nežinau, kaip sugebėjau išlikti sveiko proto, bet kažkaip.
Kažkoks jos review'as.

Atsikėliau anksti, valanda anksčiau, kad galėčiau padaryti Vokiečių kalbos namų darbus, tačiau juos padarius nenuėjau į pamoką pasakius, jog esu poliklinikoje.
Taigi rytą praleidau žiūrėdama filmą King Of Thorn. Man patiko, duočiau 8/10, mat viską gadina tik prakeikta kompiuterinė grafika. "Kas per daug, tas negerai".
Taigi, pasiryžau eiti į lietuvių, bet mano sąžinė tiesiog leido sau praleisti vieną lietuvių ir eiti į antrąją, kurios, pasirodo, NĖRA. Pasirodo, jog Lietuvių kalbos pamokos išvis NEBUVO.
Štai ką aš vadinu EPIC FAIL. Mokytoja serga ir klasiokė man to neparašė.
Ką gi, atnešiau Vokiečių kalbos mokytojai knygutę, iš kurios turėjau nurašyti visus puslapius žaidimų, bet padariau tik pusę, o gaila.

Trečiai valandai turėjau būti Lazdynuose, sustikti su Agne ir atsiimti puoduką, tad nusprendžiau susitikti su Skirmantu kuris, oh my god, užsiaugino plaukus ir atrodo SEXY. Autobusas buvo PERGRŪSTAS. Žmonės vienas ant kito rėkė eiti tolyn, o iš ten rėkia, kad nėra vietų, tad teko sėstis ant ratų. Suteikiau žmonėms daugiau vietos. Dar pabrėšiu, kad autobusas vėlavo 15 minučių, meh, o atvykau į Lazdynus 20 minučių vėliau. Atsiėmusi puoduką nuėjom pas jį namo, kad jis man duotų maišelį, ens šaltis buvo toks, kad pirštai ŠĄLO. Taigi pasibuvom laiptinėje ir šildėm savo sėdynes ant radiotoriaus. Kalbėjom apie viską, kas tik šovė.
Gaila, kad laikas taip greit nuėjo - atėjo laikas keliauti pas Pavelą.
Nuskilo, jog vos pasiekus stotelę atvažiavo 16-tas, tačiau nenuskilo tai, jog nuo Lazdynų iki jo namų važiavau 40 minučių. Kamščiai.
Bent gerai tas, jog, kai grįžinėjau namo, nebuvo tiek mašinų. Ir troleibusą nešiojo, greičiau vos nenunešė. Visada, kada važiuoju iš jo, kelionė atrodo tokia ilga, kad net knygą užknisa skaityti, mat perskaitau daug puslapių, o atrodo, kad ir laiko daug praėjo, ir kelias nuvažiuotas daug, o pasirodo, jog klystu.

Puiku, kad ryt tik į trečią pamoką. SLEEP TILL 9 O'CLOCK.
Reikės daryti dovaną. EPIC. Tikiuosi, jog Pavelo išeis, antraip išprotėsiu.

ｉｔ’ｓ ｃｏｍｉｎｇ

KALĖDOS! Jos artėja!
Nors, tiesą pasakius, jaučiu, kad viskas per daug nuvalkiota, per daug vaidinimo. Ne, nekalbu apie save. Man toji dvasia jau nuo tęstinio, nuo tos akimirkos, kai išėjau su ta kepurėle iš to pastato - moterys juokėsi, žmonės žiūrėjo, o man smagu ir nesijaudau, jog esu viename iš pavojingiausių rajonų Vilniue, nes man buvo gera.
Dar prieš porą dienų, aka vakar, įvyko tas vadinamasis " kalėdisškos davios prisikėlimas". Vos įžengusi į universalinė pamečiau savo kepurę su pirštinėmis ( jas pamečiu per šį mėnesį jau anntrą kartą) ir po parduotuvės pradėjau ieškoti, jau skambinu mamai ir sakau, kad pamečiau, bet ieškau. Išmečiau viltis, nes parduotuvėje neradau ir einu koridoriumi ir matau, kad mano keturė darėta ant stendo ir man tik šypsena iššoko iki ausų ir pasijutau, lyg kokiame kalediškai romantiškame filme, kai pameni širdį ir ją randi, ir šypsaisi iki ausų, vos ne per ašaras, nes žinai, kad niekas nenuspyrė ar paėmė, o padėjo, kad rastum.

Šiek tiek materialaus gėrio irgi pakėlė nuotaiką, bet tai niekis palyginus su jausmu, kurį jutau tada ir vakar.

O dar tas atostogų artėjimas taip nuteikia nuotaiką.
O tas laikas, kai nėra jėgų rašyt.

ｈｏｏｒ’ｔｉ

o, ne, o, ne, o, ne!
kas man pasakys, kas man pasakys, kas man pasakys, kad tai ateitis?
kas gali būti laimingas, o kas liūdnas, kas teisus, o kas - melagis?

mano ateitis šviesi, o gal per daug tamsi. O, ne!
"tu pesimistė" - eik šikt, ne, ne tu ir ne tu. Aš esu aš, tu esi tu, ji yra ji, jis yra jis, jie yra jie, mes esame mes.
Oi, oi, skauda - ne. Fuck.

Gėris - žinot kas jis?
tai gėris, o kas jis? gėris - gėris.
ne, tiesą pasakius man šiandien euforija.
muzikos diena, tiesiogine to žodžio prasme. man atsiuntė Loli Ripe albumus, plius atsisiunčiau naujausią DVAR'ų albumą. Po ilgų paieškų galiausiai jis pasiekė mano kompiuterio kietąjį diską.
http://www.2shared.com/audio/5-_gGfXx/10_hoorti.html
gal kada šis dalykas bus praplėstas ir daugiau žmonių galės jį išvysti ir pamatyti šią nuorodą ir tiesiog atsisųsti šį gėrį, dėl kurio sedėjau ir vos ne verkiau.
kaip aš galėjau neturėti šio albumo? Per 12 metų jie tapo tokie nerealūs, taip.
aš gražioje depresijoje, kur sklando kaspinėliai, kiaulės su sparneliais, širdelės ir tamsa. I'm so happy.

kalėdos artėja, visi serga, aš tingiu, Miglė prajuokino, reik mokytis, vairavimas, teorija, Akviliaus pasiilgau, tęstinis buvo super, dantų šepetukas geltonas, ši daina tokia graži, pasiilgau Pavelo, noriu gerti, skauda ausį, plėsiu ją, plius...'
ir akie ką aš...

Ｉ ＭＩＳＳ ＹＯＵ

I miss you, yes, YOU!
Velniškai pasiilgau Akviliaus, Ą, Miglės, savo grupelės, tėvo.
Nereikia priežasties pasiilgti, bet juk myliu žmones, tad tai ir bus mano priežastis. Dabar ir per amžius.

Su antruoju sniegu, turbūt.
Jau jaučiasi namie šaltukas, vien su marškiniais jau nepasedėsi.

Ryt olipiada, kontrolinis, miestas.
I'm so exited.

Geez. Pirmą kartą šypsausi, o ne verkiu iš kažko, kas yra svarbu, o gal ir ne.
kaip keista matyti kitų laimę, kuri sugriuvo, jų nekaltas šypsenas, kurių vienos buvo suvaidintos, o kitos - tikros. Keista tai, jog prieš savaitę, o gal mėnesį, man kito didelis noras atverti širdį ir viską išlieti, jog viskas - šūdas, tačiau dabar į visa tai žiūriu su šypsena ir man gera. Kažkaip viskas plaukia, o svarbiausia, jog nevartojama prievarta tam tekėjimui vykti. Atsiduokime ir tegu upelis mus plukdina kur pūs vėjas. Nejaugi tapau optimistė? Gal aš rimtai romantikė? The hell with it. I'm happy and am sharing my happiness with everyone even thought they might hate me for that, but I'm quiet so,,, teh-hee

Filmas galintis pakeisti žmogų savo viena mintimi.
Geez, nemačiau filmą, bet trailer'is paveikė. Tai kažkaip leidžia atverti širdį, nusiraminti. Pasidalinsiu, jog mintis ta, jog rašai mintis, laiškus kitiems, kuriems nori daug ką pasakyti, bet gale juos visus sudegini. Esmė, turbūt, tokia, kad atveri širdį, išrašai tai, ką norėtum žmogui pasakyti, bet sudegini, nes viską, ką norėjai, jau pasakei lapui. Gal man ta minutė ir klaidingą įspūdį padarė, bet man velniškai gera, lengva. Jaučiuosi kiek laisviau, nes parašiau tai, ko gyvenime nesugebėsiu pasakyti, turbūt.

Knygos, Knygos, Knygos.
Kaip gi Lina be knygų. Praleidau lietuvių pamoką, apsilankiau su Jurgiu Mažvyde, užsukau į Vagą, kurioje neradau knygų, ėjom per Gedimino pr. iki Eurekos knygyno, kuriame nusipirkau Dainiaus Gintalo " Boa". Jau senokai norėjau ją įsigyti. Poezija. Nežinau kodėl, bet man "Kitos Knygos" yra nuostabi leidykla. Šiuo metu ji mane labiausiai žavi, be "Baltos Lankos". Jeigu mama sužinotų, jog pinigus, skirtus lietuvių papildomai, išleidau ant knygos - I'm as good as dead. Dievinu knygas, todėl ketinu iš sena.lt nusipirkti kitas šios leidyklos knygas ir, aišku, jas perskaityti. 80 litai ant knygų, įdomu, ar tai didelė kaina už gėrį? Reikia jau visokias statulėles nuimti nuo lentynos ir krauti toliau knygas, nes jau viena ant kitos guli, o man taip gera ant širdies, jog visos jos - mano. Viskas, nebesiimsiu knygų iš bibliotekos, o skaitysiu savas. Ech, knygųlaikymomanė, teh-hee.

Reikia mokytis biologiją su anglų, bet ne, nesimokau.
Ir tik dabar prisiminiau, jog atidaviau tėvui Murakamio "Norvegų Giria". Shit.

Ｔｅｈｈｅｅ

Niekados nebuvau jautusi tiek baimės atmerkti akis, kaip šią naktį.
Bildukai, o gal laidai traukiasi? Kad ir kas ten būtų - katinas ant kojų. Spaudimas pakilo, pradėjau vartytis, kad, jeigu ten mama, atrodytų, jog miegu. Bijojau įkvėpti ar iškvėpti, pasikasyti nosį ar šiaip pajudint bent raumenį.
Ir galvoje vis sukosi mintys, jog, kad ir kas ten būtų, kambaryje juk yra katinas, tad jeigu ką nenumirsiu, jog nereikia bijoti kažko, dvasių neegzistuoja, bildukai??? Nežinau kiek jau buvo, turbūt 03:xx. Štai ką reiškia, kai atsiveri per daug žmogui naktimis arba, kitaip tariant, esi atviras naktimis.

Kokios mano dienos? Geros, o gal atvirkščiai - prastos.

Žingsnis traukia viską iš manęs. Pirmai megztinis, dabar - skėtis.
Jie turbūt kažkokius magnetus ten turi, kurie verčia ateiti kitą savaitę.

Atvirumas.
I just need a paper with a pencil. I never thought that it could feel so good to write things on that sheet and then give it to the person who's important to me. Never tried, but now I know.

I'm a total bitch, yes. Kill me, but before that slap as hard as you can.
Nežinau kas man užėjo. I'm a newbie in this world

Ｗｈａｔ Ｔｈｅ ＨＥＬＬ？

The tittle.

Nesąmoninga diena, prisiekiu.
Ką gero nuveikiau? Pramiegojau, likau namie : tvarkiausi, išploviau indus, susitvarkiau popierius, išsiploviau galvą.
Epic, nieko daugiau.

Maža to, kad vienos ausinės neveikia, nes nuroviau laidą, tai ir antros neveikia, nes ten laidas išvis vos laikosi. Noriu verkti, labai.

Gyvenimas eina.
Keista žiūrėti į žmogų, greičiau į jo nuotraukas, kuriose jis vaikas, paauglys ir suaugęs.
nežinau kodėl, bet noriu verkti, o kartu ir šypsotis. Graudu, tačiau tuo pačiu metu - gera.
Turbūt kažkas man nuleido iš dangaus angelą, o gal aš buvau pasiūsta tam angelui, kad galėčiau šildytis jo skleidžiamu gėriu.
Pesimizmas vis dar galvoje, bet man nebaisu pasakyti tai, ką galvoju, ar užrašyti, nes tada įsiplėsti gali diskusija " kodėl tu taip galvoji?".
pažiūrėsim, ar užkeikimas sulūš šį kartą.

mano gilė paleido šaknis !
šiandien besitvarkydama stalą akies kampučiu pastebėjau, kad kažkoks daigelis lenda pro dirvožemį. Mama netikėjo, jog kažkas išaugs, bet štai - viltis. Turėsiu savo nuosavą Ąžuolą tad. Parašiau ir pajutau vasarišką atmosferą. Tikiuosi jis užaugs sveikas.

Miestas, vairavimas, ausinės, filmas, atsiskaitymas, susitikimas, ilgesys, noras, pyktis, neviltis, laimė, ašaros, šypsena, nervavimasis, prisiminimai, istorijos, knygos, šeima, gimtadienis, autobusas.

Nežinau ką žinau.
PADĖKIT GIMTADIENIO PLANAVIMO DEIVĖS SUPLANUOTI KĄ VEIKTI PER TĄ DIDŽIĄ DIENĄ, NES AŠ NENORIU NIEKO ŠVĘSTI, TIK GERTI ARBATĄ.
Nya~

Ｋｉｎｄ ｏｆ ｍｙ ｃａｓｔｌｅ

Nein, nein, nein.
Gyvenimas eina, kaip ir turėtų eiti, o gal ne, gal aš meluoju?
Absurdiškas įrašas apie nieką, nes viskas aišku. Nemanau, jog reikia kažką sakyti, nežinau ar išvis ko reikėtų šiuo metu. Ak, taip - laisvės : laisvos popietės, krūtinės ir užkloto.

Pusiaukelė į Tryjų Kryžių Kalną, giedras dangus ir jokio rūpesčio - PERFECT.

Jis neegzistuoja tapęs tuom, kas egzistuoja - Ramūnas Jaras.
Nuostabi knyga - absurdas.

Aš eisiu takeliu, tuo, kurio kelio man niekas nerodė,
Ir skinsiu mėlynas tulpes jo pakrašty
O vėliau raudosiu, jog praėjo metai mano
Ties keliu kurį radau pati.

Jaučiuosi gerai, gyvenu puikiai ir dėjau aš skersai :D
Ir tiesą pasakius, dabar aš turėčiau daryti lietuvių kalbą, nes ryt didelis testas, tačiau sėdžiu ir nežinia ko laukiu ties PC.

Ši daina mane išves iš proto.
Štai ką reiškia pasiklausyti su max volume, per ausines, TWICE, nieko negirdint aplink ( net savų minčių) ir su miegustišku snukeliu.
Dienos buvo super, naktys tuo labiau, krūtinė minšta ir miegas tralalala.
Miglė išvažiavo, aš nesupratau, kur jinai prapuolė, palikus mus abu.

Ｐｅｎｋｔａｄｉｅｎｉｓ

Fantastiška.
Baigiau Ramūno Jaro " Dzen Dzen".
Absurdas, nesąmonės ir šūdas? Taip.
Trumpi apsakymai, sukeliantys šiurpius ir įdomius vaizdinius.
Emanuelė, striptizo šokėja, kurios lūpų kampučiai pasiekė blauzdas.
Kitiems gal nešiurpu, tačia man sukėlė tikrai nemalonią emociją.
Taigi, nurašytos mintys ir nauja knyga rankose. Šį kartą paėmiau Kafkos "Laiškas Tėvui". Daug biografijos, kurios man reikės pirmadienio teste. Puiku! Pradėsiu skaityti patį kūrinį, nes kiek biografijoje buvo rašoma, tai turėtų būti neblogas.

Pagaliau penktadienis, nors daug darbo, planų, tvarkymosi ir kitų darbų.
O šeštadienis bus gėris- puota.

Visi daro mažų grupelių susitikimus, o maniškiai planuoja apie stogus, gėris.
Nekantrauju sužinoti, kokį stogą pasirinks Eipas.

Gyvenimas - geras dalykas.
Pagaliau galima bus miegoti iki pietų, ech.

天運

Džiaugtis ar liūdėti?
Gyvenk ir patirk tai.

No idea, I had great 2h therapeutics, opened my mind and just forgot the time.
Jeigu mama nebūtų paskambinusi ir pasakius, kad jau, kaip valanda turiu būti namie, tai ir išbūčiau ten visą naktį.

Juk galiu žavėtis, tiesa?
Pirmą kartą gyvenime, o gal ir antrą, suklaidinu žmones, tačiau šį kartą esu suprasta, turbūt.

Vos nemiriau iš viso grožio, o jau buvo skeltas planas, jog mamą kvies.
Men.

ＩＮＴＰ

O taip!
Keista, kad žmonės dar turi tipų aprašymus, o greičiau - kad tokie tipai išvis egzistuoja.
Aš dievinu saviškį, nes jis mane apibūdina nuo A iki V, o ir raidės gražios.
Visgi, nežinau ar tai gerai, ar ne. Reikia pamiršti tai, bet ai.

Nežinau, gal diena buvo gera ir puiki, o gal sušikta ir bloga.
Epicness. I somehow like it.
Visi pošli, prisiekiu.
Akvilių aš myliu, tad ji yra special, bet kai rašo vyrai - darosi baugu.
Telefonai, e-mail, susitikimai... AR galima viską ištrinti? Na žinot, kaip su trintuku, nes man baisu.
Jaučiuosi, kaip mažas kačiukas vilko delnuose, lyg man kabina makaronus, o aš, patiklusis, viskuom tikiu. Taip negalima juk. Viskas, reikia imtis plano A.
Šiek tiek, visgi, nupasakosiu, kas buvo vakar.

Jaučiausi kakiškai, todėl tupėjau namie visą dieną, o kai Ą sužinojo, tai paklausė ar galėtų atvažiuoti. Na, jios paminėjo arbatos gėrimą, tad sutikau ir pasakiau, jog pasitiksiu jį. Jis vis dar neatpažįsta manęs tamsoje. Pasiėmė mano skėtį ir laikė, nors aš radikaliai nenorėjau jo atiduoti.
Nuėjom pas O, nes man reikėjo jai užnešti kietąjį diską. Nežinau kaip, bet Ą sugebėjo užstrigti tarp dviejų stulpų su mano skėčiu " I got stuck between those two poles", o man mintyse atsigamino pokalbis su Akvilium apie poles.
Taigi, pakilom iki jos etaža, jau rėkt pradėjau laiptinėje, nes tas veiksmas - skambutis, bet ji negirdėjo. Paskambinau į duris. Atidarė. Ą prisistato, o ji " k-ką?", jis pakartoja, " Aš Oksana, malonu, o tu-čia jo vaikinas?"
Nežinau, turbūt jau išmokau nereikšti emocijų ant veido, bet tuo momentu pasijutau, kaip akmuo ir rodėsi skruostai tuoj sprogs, " Ne, kolkas". IGNORUOJU.
Įėjom, mums pasiūlė arbatos. Ir prasidėjo kalbėjimai, diskusijos ir etc.
Jis ją suvartė sus vo batais, man kareiviniai yra kerzai ir moteris visada teisi, o jis jai 5 punktus išdėstė, kuom jie geri. Vėliau jos noru " jauskis kaip namie" jis atidarė šaldytuvą ir pasiėmė maisto, o ji sedėjo išpūtusi akis ir žiūrėjo į mane, lyg "Ką jis daro?", o man buvo smagu, nes amn tokie žmonės patinka. Vėliau ji bandė atidaryti uogienę " Na ką, reikia vyriškos jėgos", aš jai " tu kieno čia prašai pagalbos?", ji " O tu ką, jaicus turi?", pasiėmusi uogienės atidarytuvą ji bandė ją atidaryti 1 min, jau po visko Ą ir sako " O nebuvo lengviau įkišti peilį?" , " NE". Tai reikėjo nufilmuoti, nes atrodė, kaip iš " Dar Pažiūrėsim".
Vėliau išėjau iš virtuvės ir ji spėjo jam pasakyti, kad ilgi plaukai - gyvenimo didžiausia priklausomybė. O atėjus pas juos pamačiau, kad jis išsileido plaukus. NEGALIU ŽIŪRĖTI Į JO PUSĘ, NES HE SPARCKLES TOO MUCH. Argh.
Užkilo pokalbis apie mano suaugimą, akd aš niekados nesubręsiu ir jis ją "užpuolė" - o ką tu vadini subrendimu? Kuo ji nesubrendus? O O sedi ir galvoja ką pasakyti ir man tik akys blizga, kad jis iškėlė tokį dalyką, nes aš visada vėjais nupučiu tokias diskusijas.
Visą laiką, kol pas ją sedėjom, kalbėjom lietuviškai, bet ant galo jis prakalbo angliškai ir pastebėjau, kad O tai nepatiko, kad jo negatyvumas jai kažkas nepriimtina, o aš sėdžiu ir šypsausi, nes mane tai žavi. " Jūs abu keisti" ir ji išėjo sukelti nuotraukų į kietąjį diską.
Išploviau indus ir atsisėdau. Ji įjungė savo RnB ir man pradėjo skaudėti galvą, bet Ą įsijungė savo muziką. " Does this suit your taste?" -nod- , "Then it's ok". Ilgainiui mus užkniso laukti, ens atrodė, kad ji ten nieko nedaro, todėl palikau jai tą kietąjį diską ir išėjom pas mane. Išgėrė kavą, o aš kakavą, kalbėjom pirmą kartą lietuviškai, nes buvo toks gilesnis pokalbis. jaučiau, kad viduje kažkas barška, kad tuoj ašarosis akys prisimenant visą vaikystę, bet viskas buvo gerai.
"Ar tu visada sėdi taip toli nuo kitų?" aiškinimai, aiškinimai.

O šiandien nusipirkau antrą dalį iš "Vampyrų Kronikos" knygų. NO idea kada bus galimybė perskaityti, but I has it!
Vėliau buvo diskusija su Ą dėl ko aš perku CD's ir knygas. Akviliau we have a rare trait! Nice.
Rytoj į mokyklą, o aš taip tingiu. Ech. Reikės "išmesti" telefoną.

ｆｉｒｓｔ ｉｓ ｔｈｅ ｌａｓｔ

Kas gali būti geriu už ėjimą miegoti anksti ryte, neėjimą į mokyklą, susitikimą su artimu žmogumi ir nuostabų koncertą? ogi- NIEKO.

Taip, praleidau mokyklą, nes jaučiausi šūdinai, nemėgstu šių dienų.
Sutikau Akvilių pavėlavusi beveik valanda, bet tuo metu jau buvau 6 danguje, nes gavau gana ilgą atsakymą į savo e-mail'ą.
Nuėjom į biblioteką, kurioje turėjau ieškoti nežinia ko ir nežinia kur, tačiau vakare gavau nupiešta planą, kur turėjau ieškoti knygos. JUk ne kiekvienas žodį "apdulkusi" supranta, jog knyga turi gulėti ANT lentynos, o ne tarp knygų. Ką gi. Teks VĖL važiuoti.
Nuėjom į Mažvydą, į McDonald'ą - pavalgyti ir pasinaudoti, kaip visada, teikiamomis paslaugomis. Akvilius ant manęs pyko, bet dabar dar labiau pyks, jeigu kažkas bus.
Taigi, parvažavau namo vos ne su laiku, kai mama turėjo pasiekti namus, tad iškart kibau į darbą atrašyti ilgą e-mail'ą, ant kurio išėjo beveik visas laikas iki išvažiavimo.
O žmonių!!! Atvažiavome kiek vėliau, negu Jurga pradėjo dainuoti. Netyčiomis nusukau į vyrų WC ir manęs net nesustabdė. Gerai, kad pati supratau, kad ne ten nusukau.
Taigi, talikom reikalus ir nuėjom į sceną ar salę, nežinau, kaip tą vietą vadinti.
Tamsu, nesuprasi kur koks sektorius, kokia eilė, sėdynė. Vos ne vos radom, įsitaisėm ir laukėm.
1) Man nepatiko, kaip pasirodė Jurga. Bent jau jos tas vartymasis ar kažkoks voodoo judesėlis atrodė ne kaip.
Prasidėjo plojimai, ant scenos jau įsijungtinėja šviesos ir užgroja " The Sun Never Shines On Tv".
Džiaugiuosi, kad Miglė mane užvarė ant jų ir 5 savaitės jie nebaigė groti per mano playlist'ą, nes žinojau visas dainas išskyrus 3, kurios, turbūt, yra naujausiame albume.
Bugnininkas atrodė, lyg velnias, lyg skeletas. Labai keistas buvo jo apšvietimas.
Taip pat mane nustębino tai, jog jie neturi bosisto, bet kam pop muzikai reikalingas jis?
Nepamenu kuri daina grojo,bet man širdis vos ne suplyšo ir norėjau pravirkti. Gyvas balsas toks pasakiškas. O kai jis tempė natą, tai sedėjau akis išpūtus, nes tokia švari ji buvo ir nelūžo net. Fantastiška.
Mane ir mamą labai nustębino žiūrovai, kurie sedėjo prieš mus. 3 drunk girls and 1 fat guy. Matėsi, jog jis nugirdina jas ir kabina kiekvieną atskirai. Viena jau vos sedėjo. Ir idiotai kažkokie - per liūdną dainą kilnojo puodelį ir šūkavo, o per linksmą užžiebė žiebtuvėlį. Visiškai lame. Blondinė 10 kartų bandė susirišti plaukus, bet jai vis nepavyko arba jai reikėjo kvailo dėmesio. Ačiū dievui jie išėjo vėliau.
a-ha vis grojo, vis stipriau žmonės plojo, vis geresnės dainos - tiesiog nuostabu.
Keista, kad Butterfly jie sudainavo viduryje koncerto. Tikėjausi, jog bus viena iš paskutiniųjų, bet dėja. Jau kai ją dainavo, tai nemačiau scenos, viskas priš akis buvo tik mėlynos dėmės, bet kam reikalingas vaizdas, kai yra ausys.
Kai pradėjo groti Scoundrel Days tai rėkiau " O dieve, kaip faina". JUk viena iš mėgstamiausių ir dar taip sudainuota.
Viskas buvo aukščiau geriausios ribos, kol negrįžo tie keturi idiotai. Bet ilgainiui vėl išėjo.
Paskambinau Ažuolui , pasirodo, ant paskutinės dainos, paskutinių akimirkų, kai jau plojo visi. Kaip nuliūdau, bet plojau toliau, toliau, kuo ilgiau, kol jie neišėjo ir nesugrojo " Take On Me", kurios taip laukiau. Skambinau Ažuolui vėl, nes jis tikėjosi jos, bet nepakėlė, its a shame.
Jau šokinėjau, kračiausi, dainavau, plojau - atidaviau save į tą vienintelę dainą, bet viskas turi savo pabaigą. Koncertas baigėsi, bet a-ha dar stovėjo ant scenos ir lietuviai parodė save - ištraukė visus tūzus ir pradėjo ploti, kaip tik galėjo stipriau. Dėja - to buvo per mažai. Jie nulipo, žmonės išėjo. Dar spėjau pamatyti jų limuziną lauke, o dar sakiau, kad apmėtysiu jį akmenimis, nes suklaidino mane motina.
TAI BUVO FANTASTIŠKAS VAKARAS.
Pirmą kartą buvau Siemens Arenoje ir tai buvo bene puikiausias pirmasis apsilankymas.
Tikrai gaila, kad juos pamilau per vėlai. But sorry for me not being alive for 30 years and in Norway.
Those guys are not dead yet, we still have them and for that we must be happy. Maybe, one day, they will sing again, all three of them.

The Normal Day

Na kas pasakys, kad tokios dienos nėra kažkuo žavios?
Turbūt tik tie, kurie to žavumo nepastebi arba nenori pastėbėti, o gal tiesiog jie išvis nemato, kaip dienos bėga.

Ruduo, kas sakė, jog tu negali būti nuostabesnis už vasarą ar pavasarį, ar žiemą?

"Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo"

Mano naglumas, o gal žmogaus noras atnešė kažko kito į šį mažą ir keistą pasaulį, kurį matau iš šių mažų žalių akučių.

Atsikėliau anksti, o gal vėlai, nežinau. Laiką teko pasukti atgal, jau n-tąjį kartą.
Pramerkus akis pamačiau saulės skleidžiamą šviesą ir tuščią mėlynumą. Dievinu tokias dienas, nes tik per jas galiu grožėtis jomis per langą, tačiau šiandien teko pakeisti nuobodžią rūtiną.
Pagaliau, po dviejų metų, kambaryje išvydau visumą. " Tebūnie Šviesa!"
Gera visgi turėti auksarankius savo šeimoje.
Pavėlavusi buvau pristatytą į Senamiestį, kuriame jau pradedu gyventi (?).
Su Šunkarviuku perėjom pusę miesto, aišku, pirmai užeidamos į Coffe-Inn'ą, aka Our Place. Vėliau pasimėgavom rudens skleidžiamu gėriu Sereikiškių parke. Koks tas gėris? Man smagu žiūrėti į vaikų laimingas akimirkas iš tolo, ypač, kai prisimeni pati save jų amžiuje. Vėjas gaivumas, šiluma, saulė ir kava, kuri jau pradeda šalti, o greičiau jau yra šalta, bet nuo to ji dar skanesnė.
Vėliau grįžom į Vilniaus Coffe-Inn'ą, nes Šunkarviukas norėjo valgyti, tad teko prastovėti gana ilgą eilę. Bet buvo verta, nes aš pasinaudojau jo teikiamais malonumais, o Akvilius gavo paskutinį sumuštinį su Saliamiu. What can be better?
Nuėjom Į Prancūzparkį ( pagaliau supratau kas per vieta). Sedėjom ir juokėmės iš žmogui suteiktos vaizduotės, kol galiausiai neužėjo tema apie P. ( nors ji buvo jau įsigalėjusi seniai, seniai). " Invite him". Po didžiausių negalavimų nusprendėm pakviesti jį ir nuo Vokiečių teko kojomis eiti (yes) iki Lukiškių. Palaukėm ir sulaukėm. JIs buvo su juodu paltu (YES, jis žadėjo). Lipom į Tauro kalną, greičiau jie man padėjo užkopti, nes aš netvėriau ant kojų iš juoko. Užlipom, apjuokėm šuniuką, kuriam mestas pagaliukas buvo per didelis, aptarėm žemėlapį, matomą vaizdą ir ėjom toliau. Grįžom į Prancūzparkį. P darė shot'us, o mes dainavom ir vaikštinėjom per fontaną ir sava kalbėjom apie beržiuką. Pakilom. Sekantis tikslas- Užupis. Žygiavom visokiais kiemeliais. Buvom užėję netoli bažnyčios, kuri labai kelia šiurpuliukus, nes stovi nežinia kur ir atrodo, kaip apleista.
Bet po to priėjom mūsų tikslą ir P pradėjo mus blykstinti. We could have gone blind, dude! But it was a lot of fun. Perėjom tiltelį, kuris buvo atvertas, tad teko eiti per kimą, kuriame buvo nereali architektūra. Šiek tiek su Akvilium pasiseilinom ir ėjom toliau. Vargas negalais pasiekėm Sereikiškes, kuriose pasisupom, prikalbėjom some shit -" Shit shits shit". Pasisupom, vėliau aš dingau ir mane "pamokė" blykstė į akį. Really now. Dar buvo kalba apie Boy which cut his penis. Paminėsiu, jog jo negatyvios mintys tiesiog žavi. Vėliau žygiavom į stotelę, nes Akvilius turėjo važiuoti namo, bet kol ėjom, mus sekė Kiss Halloween'o group. They even started to sing Kiss song " I was made for loving you". Taigi išlydėjom Akvilių ir ėjom ant Baltojo tilto, pasigrožėti nuostabiu kažkuo ( dantų krapštuku).
Ėjom palei upę, kalbėjom shit, vėliau užlipom po tiltu ir man šovė idėja " Važiuojam pas mane, turiu Kugelio". And that's how we were on our way to my place. " Your not afraid of inviting me?" Prisiekiu, jog nieko nemaniau, kai mintį pasakiau, nes norėjau valgyti, o jis irgi, tad kodėl ne? Plius, jis nežinojo Fabijoniškių. ( Jau pradedu priprasti žiūrėti jam į akis, yay). O kai skambino mama, net nepasakiau, jos aš ir P keliaujam pas mane. Oh well. Atvykom. Valgėm, juokėmės, jis sutvarkė man kompiuterį ( somewhat), įkėlė nuotraukas, jas pakomentavo su orgazmu garse ( no idea, bet jis visada taip kalba, lyg koks madman). Pažiųėjom dvi serijas of " The most WTF anime in the XXI century". Išgėrėm arbatos su pyragu, kuris jam patiko (reikės ryte jai perduoti jo žodžius). Vėliau palydėjau jį iki stotelės, praleidom du troleibusus, bet stovėdami prie tvoros kalbėjomės apie mokyklą. Buvo gera, nes, jeigu tokius žodžius būčiau išgirdusi prieš porą metų - viskas būtų kitaip, o gal ir ne. Bet tai šiek tiek padėjo.

Buvo puiki diena.
Neskaitant to, kad nepriliečiau knygų, o ryt laukia kontrolinis, bet kam tai rūpi?
I adore you, P and Akviliau.
The series just keeps going.

Ｔｈｅ ” Ｉ’ｍ ａｎ ＩＤＩＯＴ” ｄａｙ

Dievinu dienas, kai atsikeliu per vėlai, nors man reikia greit būt kažkur, tačiau gaunu žinutę, jog viskas atšaukta ir tada su FLY gulime lovoje ir mėgaujames šiluma ir jo smirdančiomis seilėmis, kurias man tenka valyti savo servetėle. But I love these moments.

Makūlatūra. Dušas. Žinutė – kvietimas susitikti ir pažadas, jog tai bus super.

Nekenčiu egoistų. Nekenčiu. Nekenčiu to, jog jie nemato manęs. Paviršutiniškumas. Jie nesupranta, visiškai nesupranta. Jiems nerūpi, kad tu atveri savo širdį ir sakai dėl kokios priežasties tavęs ten nebuvo. Jie vistiek ieškos savo tiesos mano tiesioje, kurią jie mato, lyg melą.
Sakykit, kodėl mes neatsiveriam viena kitom? Ar mum reikia žinoti visokias mūsų sielos tamsybes, kai mums gera būnant tuom, kuom rodomes kitiems. Aišku, galim atverti tas platybes, kai esam kokioje depresijoje ar kitokioje būsenoje, bet juk neliejam savo tamsumo tyrią dieną. Aš tikiuos, jog esu teisi, nes tikrai nenoriu jums rodyti kažko, ko visiškai nereikia, kas galėtų atitraukti jus nuo manęs, nes jūs man esat, kaip saulės spinduliai Manau, jog geri draugai nebūtinai viską turi žinoti vienas apie kitą – nuo mėgstamiausio maisto iki apatinių spalvos.

I lied to my mother. Yes. Dėkui, kad šiandien lijo. Vėl dykinėjom miesto gatvėmis.
Atradom Artistus, įėjom, atradom vietą.
At that moment my NIGHMARE came – LONG HAIR. Sedėjau, kaip lopė ir bandžiau nesišypsoti, o dar tos akys.
God is an idiot for creating such a beauty.
O kai atsisukau vieną akimirką, maniau, jog nukrisiu, nors nebuvo kur.
Kalbėjom, rašiau ant rankos, klausėmės muzikos, seilinausi nuo boso skleidžiamų garsų, gėrėm kas ką, rašiau ant servetėlės, kurios jis neįskaitė. Cuteness is awesome.
Turbūt su kiekvienu susitikimu mane vis labiau žavės jo negatyvumas, kurį jau šiek tiek pasisavinau. Pastebėjau tai tik namie.
Nežinau kas vyksta, bet taškausi pagal a-ha – Cannot Hide
Asum – something new.

Ｔｈｅ ”Ｏｈ Ｍｙ ＧＯＤ” ｄａｙ

Pirmą kartą dėjau ant moralės ir pasidaviau jausmams.
The “ Oh My GOD” diena buvo kažkuom WTF, kažkuom LMOA.
Pradėkim nuo to, kad dieną pradėjau- per vėlai, išėjau iš namų ,į stotelę,- per anksti, senutės, autobuse, man neleido prieiti prie durų- šios užsidarė man prieš nosį, važiavau į vištų fermą- rinkti mėšlo, mano motina- vos nepasivėmė, grįžau namo- persimauti kelnių, nes anos man spaudžia pilvą, užsirašiau Pavelo numerį – dabar nenusitrina, išvažiavau į kiną- per anksti. Su mama apvaikščiojom Rimi ir galiausiai mane paleido, prieš tai apkabindama, lyg išsiskirtume amžiams. Nusprendžiau parašyti Pavelui, nes Miglė vėlavo ir drebėdama laikiau Grėjų rankose. Message Arrived. Na gerai, viskas gerai. Miglė atvyko ir mes nuėjom į mūsų salę, žiūrėti “ Č@tas”, aka “ Chatroom”. Lietuvių vertimas mane dar kartą privertė nusišypsoti su ironija kamputyje. Mes supratom, jog filmas yra “WTF?”, bet negaliu sakyti, jog totalus mėšlas. Geras psychological movie. Ėjau dėl aktoriaus, bet negaliu pasakyti, jog nepatiko, bet niekam nesiūlau jo žiūrėti. Na gerai, ten buvo kiss betwean two guys, but still.
Gavau pasiūlymą 19:30 nusigauti iki Skalvijos ir nueiti į dokumentinį filmą apie vyrą, nužudžiusį 14 žmonių. Pasakiau sau, jog man šiandien nuskilo su filmais, tad sutikau su pasiūlymu, juk ir pirmą kartą su žmogum susitinku. Kodėl gi ne, jokio skirtumo, jog drebėjau iš exitment.
Laukiau jo Kudirkoje, thank god jis manęs nepastebėjo, tad paskambino ir la la la. Nuėjom iki Skalvijos ir pamatėm “ Bilietų į 19:30 filmą NEBĖRA”. Jis atsiprašė, o aš padėkojau, nes gavau progą su juo pasivaikščioti po miestą."
Tad buvo pasiūlymas išgerti arbatos, tačiau taip, kaip esu lama ir neturėjau pinigų, sudvejojau. “ Turbūt per daug visko iš kart”.
Gedimino užkampiais brovėmės į Pilies gatvę. Juokiausi iš jo novuokumo, nes Pilies gatvė tapo Vokiečių gatve.
Nuėjom į bariuką, kuriame pilsto alų, tad šis pasiėmė 1 žl alaus ir mes nužygiavom į Sereikiškes. Ėjom ir priėjom, atsisėdom ir kalbėjom. Pasirodo, jog turim kažką bendro, bet svarbiausia, jog tai – anime. Call me idiot, bet that was a WTH moment, nes aš to nesitikėjau, VISIŠKAI NESITIKĖJAU.
Prisijuokėm, šiek tiek pasisupo, o aš grožėjausi dangumi. Velniop tas šaltis.
Vėliau ėjom į užupį, bet kur, tik ten. JIS STALKINA ŽMONES. Nesitikėjau, kad žmogų galima pažinti ir juo stebėtis visas 3h, o gal būt net ilgiau, jeigu ne laikas vykt namo.
Perėjom Vilnelę ir kilom Barbakanu, vėlgi jis mane pralinksmino manydamas, jog Barbakanas buvo kriokliai. Taigi, grožėjomės dangumi, bent jau aš – nuostabiu menuliu. Komentavo, o aš klausiausi ir diskutavau su juo. Nuo ten ėjom link Gedimino visokiais užkampiais ir gatvelėmis – jis vos nesugriovė įėjimo, kuris ten vos laikėsi.
Vėliau kažkaip išlipom į Pilies gatvę, tačiau nusukau – vėl ėjom gatvelėm. Turbūt tada jau pastebėjau, jog jis yra totalus psycho, bet man patiko. 4chan. Prisiekiu, that was a “WTF” moment. Turbūt kelias minutes rėkiau “ Oh My GOD”, nes negalėjau suprasti jo, niekaip. Jo negatyvumas mane kerėjo. Tik vėliau supratau, jog jis yra Ponas Henris, o aš Grėjus. Jis buvo, lyg narkotikas, kuriuo kompanijoje jaučiuasi “high”. Tik nesuprasiu ar kaltas buvo jis, ar peršalęs alkanas kūnas.
Pasinaudojom McDonald’u, kaip viešuoju WC ir nužygiavom į mano stotelę, taip, kaip jau buvo po dešimtos. Trylika minučių. Nuėjom į jo stotelę. Mane sužavėjo jo istorija. Jo pesimizmas. Kiekvieną kartą, kai sutinku savo sielos brolius, man taip gera sieloje, jog esu ne viena, kuri galvoja taip, kaip galvoju. Pažinti ir suvokti. Pažinti lengva, tačiau suvokti,kodėl jie taip daro – sunku. Gaila,kad jie greitai išeina, bet tikiuosi, jog šį kartą jis neišeis, nes tai pirmas kartas, kai atradau hardcore human being. Jaučiuosi visapusiškai “ maža”.
Dėkui, už puikų vakarą, juoką, naujus nuotykius ir buvimą kartu. “ Kai yra su kuo…”

ｉ’ｌｌ ｇｉｖｅ ｉｔ ａ ｔｒｙ

Gyvenimas trumpas, tiesa?

Ačiū, šį kartą aš pasitikėsiu jumis ir padarysiu tai, juk laikas pagaliau turėjo ateiti tam.

Jau nebeesu geltonplunksnis viščiukas, jau reikia daryti kažką, kas būtų nauja šiam vienspalviui gyvenimui.

Pasakiau, bet bijau, kad remsiuos į jus labiausiai, o aš to nenoriu. Pagaliau juk, reikia būti savarankiškai.

palūšiu ar ne – nežinau. Nebūsiu, kaip Hemingvėjus – mirtis – pabaiga gyvenimo.

Prisipažinsiu, kai mums aiškino jo biografija, aš sedėjau išpūtus akis, nes jo charakterio bruožai labai priminė mane – uždaras, neišreiškiantis jausmų, vyriškas ^{na, moterim tai kitaip}.

Stovėjau ir galvojau – ko aš norėčiau iš gyvenimo? Ir pirma šovusi mintis buvo – perskaityti 500 knygų. Tikrai nemanau, jog norėčiau ko nors “tokio”. Tikrai žinau, jog nenoriu būti turtinga, bet jeigu būčiau, tai pinigus leisčiau gyvūnų  ir gamtos išsaugojimui. Kam reikėtų pinigų – duočiau. Man jie nepatinka, nes žmogus nieko nemato išskyrus juos. Jų manymu viską galima nusipirkti. Gaila, kad laikai keičiasi. Pamenu, kai būdama maža eidavau pirkti blizgius klijus už 30 centų, o dabar jų kaina vos ne 2 litai. Vaikai, per tuos metus tapo per daug išlepinti. Kai pamatau vaiką, augintą XXI amžiumi ri save, auginta SSRS, tai skirtumas aiškus ^{net per daug.} Kas vyksta? Aš nebežinau kas yra.

a-ha? Migle, už ką. Aš įsimylėjau juos. Neverksiu, bet velniškai graudžios dainos.

Pagaliau atostogos, einu sapnuoti.

ジエンド

Nuostabu.
3 dienos ir man iš galvos neišeina jų dainos.

Vakar buvau koncerte su Migle.
Kaip jau sakiau - pirmas kartas tokiuose renginiuose ir buvo fantastiškas.
Susitarėm su Migle susitikti prie Žaliojo, tačiau aš atvažiavau ankščiau, todėl nuėjau į Cup'ą> Saldūs Majai, prisipirkau guminukų ir ėjau atgal į stotelę, kurioje manęs jau laukė.
Įsėdom į ankstesnį autobusą, nes abudvi atvažiavom kiek ankščiau. Miglę užkalbino vaikinas autobuse, tai buvo bene prikolas dienos. Taigi, išlipom, pakilom ir pasiklydom. Ji skambina tėvams, man skambina motina. Ieškojom apie 20 minučių tos vietos, kurioje turėjo viskas vykti. Aišku radom, mus įleido ir mes atsisėdom antrame aukšte, netoli scenos. Užsisakėm ko pagerti ir pradėjom kalbėti apie viską. Aišku išsidirbinėjom tom temom, kurios, mm, žodžiu, negaliu nesijuokti.
Taigi atsivėrė užkulisiai ir ant scenos užlipo klavišininkas, bosistas ir gitaristas. Vos nenumiriau, kai pradėjo groti Gediminas(bosistas). Garsas toks nerealus, kad net nėra žodžių. Neįsivaizduoju, kodėl mane taip traukia bosinės gitaros garsai, bet tai buvo nuostabu, o dar tie jo judesėliai - TOKIE MIELI.
Na vat, galiausiai ant scenos užlipo Povilas ir uždainavo ir aš vos nepravirkau. kodėl? Turbūt todėl, jog negirdėjau jo jau beveik pusės metų, o apie gyvą pasirodymą išvis tyliu. Klausėmės ir juokėmės iš geros dozės nuostabios muzikos. O kai jis uždainavo aukštą natą pagal savo tikrą išdainavimą, tai išvis buvo Everesto viršūnė. Man atrodo, kad mūsų akys kažkuriuo momentu buvo susikirtusios, o gal ir ne. Ir keista, jog viskas beigėsi gana anksti, nes mes planavom išeiti ankščiau, kad spėtumėm į autobusą, o išėjom net ankščiau planuoto laiko. Kol ėjom lyg stotelės, dainavom KISS- I was made for loving you. Vėliau Miglė išlipo ir amn teko važiuoti vienai. Tik netoli namų pastebėjau, jog už manęs sedėjo vaikinas su ilgais plaukais, damn. Buvo nuostabus vakaras. Velniška baimė pradingo ir sekėsi puikiai.
Net gavau atsakymą.
Greičiau atostogos, norėčiau susitikti su Indre ir išgerti arbatos su ja.
Po tokios vasaros, kai netenki geriausius draugus - sunku eiti toliau. Aš bandžiau, tačiau manęs nepriėmė, tad nesikišau ir ėjau toliau.
2010.05.06. Parašyti žodžiai ant nuotraukos, kurią turėjau vertinti, į kurią turėjau žiūrėti su šypsena, jog man nuskilo gyvenime ir turiu tokius puikius draugus, kurie manęs nepaliko, kurie mane " suprato" ir mylėjo.
Kažkuriame sielos kamputyje vis dar myliu juos ir pasiilgstu, kad ti kokia ji buvo gaidys, o jis - klasikinis beviltiškas romantikas. Kad ir kiek jie iš manės reikalavo ir kiek aš galėjau duoti. Kad ir kokie jie buvo egoistai ir tikėjosi, jog aš būsiu ta, kuri viską duos.
Juk neesu beviltiška, tiesa? Tikėjau jais, tikėjau ir Jurgiu, kuris tyliai mane pasiuntė toli, toli ir užmiršo. Nebeturiu su kuo gerti arbatos ir išlieti kvailumą, prisijuokti iš vienas kito. Ilgainiui pamiršiu kaip jie atrodo, jų balsus ir viskas liks tik prisiminimai. Juk viskas gerai, tiesa?
Man atrodo,jog vieną dieną aš palūšiu ir man niekas nepadės.
Štai kodėl aš vertinu tuos, kurie yra šalia ir kurie suteikia man spalvų ir vilčių į gyvenimą, kurie dar nematė kitos mano pusės.
Kaip sakoma - blogiausiu atvėju, jeigu liksiu viena, kaip pirštas, tai užsidarysiu iliuzijose, sedėsiu namie arba sedėsiu Pilaitėje.

ｔｅｌｌ ｍｅ ｗｈａｔ

nesakyk, kad praėjo TIK viena diena, nes atrodo, jog jau mėnuo perbėgo.
jaučiuosi begalo keistai.
pirmą kartą rašau žmogui, kurio nepažįstu. kitaip sakant - pirmas kartas pačiai viską darius. Jaučiuosi, lyg tarp debesų, ne todėl, jog atrašė (iš dalies), bet todėl, kad išdrįsau parašyti ir sulaukti.

Visą dieną gyvenu keliom dainom. Visi klausia " ar grįžot į tą kasdienybę?".
Nuo pat ryto šoku " ridy my pony", mama net ramina, o klasiokė, pamačiusi jį, pasakė, jog tiltiečiai yra trečioko lygio ir kad tokie žaidimai yra lievi.
Velniškai nemėgstu žmonių, kurie taip sako apie mano "šeimą". Jie nežinodami komentuoja mano nusakomą gėrį.
O kaip buvo keista ateitį į ketvirtą pamoką ir klausytis, kaip klasiokai šeštadienį gėrė plote ir t.t, o man galvoje skamba vis tos pačios dainos ir vis galvoju, ar Pavelas man atrašė.
iš vis, keistas jausmas mane aplankė po to, kai peržengiau tą slenksti tarp to savaitgalio ir gyvenimo.
Lyg miegočiau atmerkotomis visas tris dienas ir užsimerkiau, kai atėjo pabaiga.
Ir dar tas jausmas, lyg iš visų vyresnėlių paėmiau dalelę bendrumo. Visada įsivaizdavau, jog jie yra tokie vėjavaikiai, kad subręsta apie 24-ius, bet dėja. Ir manau, jog ši dalelė man padės, nes jaučiu, jog man jos kaip tik ir reikėjo visą tą laiką.

trečiadienį į koncertą :)
pagaliau atnaujinu savo gyvenimą pridėdama jam kitokių spalvų ir jų atspalvių.
dėkui viskam už viską.

ｂｒｉｄｇｅ

Kaip sakoma - viskas, kas gera, ateina į galą. Tačiau viskas grįžtą kiekvienais metais, bent toms kelioms dienoms ir pripildo mus neapsakomos šilumos.
Aš esu užsikrėtusi - priklausoma nuo šių dienų. Jau ketverius metus ir nemanau, kad kada nors išsigydysiu, nes to visiškai netrokštu.
Šiek tiek nupasakosiu kas, kaip vyko šį spalio 15-17 savaitgalį.
Penktadienis - mokykloje negalėjau nusedėti, nes žinojau, kad liko vos kelios valandos, jog reikės važiuoti į vietą, kurioje pažįsti vos penkis žmones iš 50. Taigi, nervavausi, jaudinausi, mane net motina ramino, bet visgi - nuvažiavau su didele šypsena, nes visada prisiminiau praeitus metus.
Taigi, atvykom į Radvilus, praėjom registraciją ir jau sėdim kabinete 106. " Atsižymėjom vietą" ir nužygiavom į salę. Mokėmės " Ula Ula", turbūt apie dešimts kartų, bet buvo begalo smagu. Penktadienis ir šiaip praėjo ramiai - ėjom miegoti apie antrą nakties, bet tai nieko. Buvau kvaila, kad neužsidėjau kojinių, tad užsiroviau ant slogos, tad ryte nosisbuvo lyg prikimšta vatos. Teisingai, pamiršau paminėti, jog buvo kažkas panašaus į estafetę - teko ieškoti 5 daiktų per VISĄ MOKYKLĄ. Tad visi bejėgiai lakstė ir ieškojo per visus įmanomus kampus. Gliukai ( mano grupelė) gal dvidešimts minučių ieškojo prakeiktos pikų tūzų kortos. O mes ten tą kampą buvom ištyrę, bet Lukas pasakė, jog ji tikrai yra, tad Aušrinė vėliau ją ištraukė iš kaži kur. Taigi, baigėm valanda vėliau už pirmą vietą.
Šeštadienis- visi po pirmos nakties išpampę, bet " pilni" jėgų. Prisiekiu, jog pamiršau laiko nuovoką, nes visiškai nemačiau laikrodžio nuo ryto iki vakaro, o apie dienas išvis tyliu, nes pamiršau, jog man mokykla už dviejų naktų.
Vyko estafetės - kiškučiau ( visų pamėgti, kiekvienas ten vartėsi juokais kiek tik galėjo), abecelė ( mes greičiausi buvo, per 12 sekundžių padarėm), dainos, popieriukai ( kas parašyta, taip reikėjo juos laikyti, tad mano petys buvo Laurynai prie liemens, o ranka Tadui ant šlaunies), kortos ( čia buvo bene didžiausias fail'as, nes aš nemoku įkvėpti giliai, tai didžiąją dalį sušikau, plius vos nemyžau, kai korta nukrito ir teko " pabučiuoti" Ievą ar Aurinę, bet vėliau įsijautėm ganėtinai gerai, tačiau laimėjo kažkuri grupelė su 50 ratais, tai mes padarėm 21). Kaip ir viskas.
Vėliau vakare vyko spektaklis, kaip ir kiekvienais metais, tačiau visada jis vis jautrėja, ypač jausmai stiprėja tiems, kurie matė tai ne pirmą kartą, nes tai tikrai užgniaužė viską. Ir nemanau, kad kažkas sedėjo nepravirkęs, nes visi mes , pirmą kartą matydamį jį, verkėm. Vėiau ant scenos užlipo vaikinas - buvęs narkomanas ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Iš ties buvo keista klausytis, tačiau, net ir žinodama, kad jis buvo priklausomas nuo blogų dalykų, žavėjausi juo. Kažkodėl man užplūdo į kažkurį sielos kampelį " man jis patinka, jis gera ir įdomus". Jis norėjo būti pavyzdžiu kitiems ir manau, jog tai ir įvyko, nes labai giliai įvėrė į širdį tai, ką jis išgyveno. Tačiau vistiek turiu norą išbandyti ką nors gero.
Teisingai, dar buvo ES valandėlė, kurią vedė Žygis. Buvo labai įdomu- vyko viktorina, per kurią susžinojau ganėtinai daug ir įtvirtinau žinias, kurias jau buvau žinojus.
Ir kaip gi be RIDE MY PONY. Oh dieve, tai buvo kažkas. Mūsų buvo tiek daug, grindys privaškuotos iki nežinia kokio storumo, kad viskas slydo, bet mes vistiek taškėmės.
Reikės būtinai įrašyti šią dainelę, kai bus surengtas mini meet, kuris vyks pas Liną Cepeliną.
Jau į galą dienos visi buvo nusprendė, jog nemiegos, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėm laisvos dienos akimirkom. Tiesa, aš nuėjau miegoti, nes velniškai traukė, bet kiti pasakojo, jog buvo nuostabios akimirkos, jog iki ašarų juokėsi iš visko, net gi galvą susitrenkė.
Pamiršau paminėti, jog buvo žvakių naktis. Tradicija. Siuntėm žvakę iš rankų į rankas ir tiesiog dalinomės pačiais giliausias jausmais, kurie buvo mums suteikti.
Pirmą kartą išdrįsau praverti lūpas ir tuom didžiuojuosi. Plius šalia sedėjęs Pavelas privertė mano akis ir ausis išsprogti.
Sekmadinies- Vyrai - didvyriai. 8 valandą atsikėlusios merginos už keliolikos minučių savo kabinetuose gavo karštos kavos ir arbatos nuo vaikinų. Aš viską praleidau, nes net nesupratau kas vyksta, tad jo. Vėliau nuėjom prie salės ir mus, lyg žuvytes, gaudė ir vedė į salę, kur darė masažus. Mane pagavęs Žilvinas išmanė savo drbą, nes buvo begalo gera ir taip profesionališka! Aš jo net paklausiau, ar jis nėra masažistas, bet dėja ( O GALĖTŲ).
Tad diena ėjo ir niekas nenorėjo girdėti, kad vat, liko vos kelios valandos ir teks grįšti namo.
Paskutiniai vaidinimai buvo patrakę - mes dainavom, Akviliau grupė darė coverį nerealų, kad net iki ašarų juokiausi, Miglės grupė vos neprivertė keisti kelnių, o kiti du buvo tokie rimtesnis, su mintimi- gebalo jausmingi.
Paskutinė grupelė. Susirašėm kontaktus, pasirašėm ant " Auskinio Orakulo".
Keistas jausmas, nes tai buvo tylusis atsisveikinimas. Nesitikėjau, jog mano grupelė man bus tokia brangi, nes visi tokie skirtingi, o dar tas Eipas...
Po grupelės ėjom į salę, kurioje šokome mūsų tradicinį šokį, pasakysiu tiesą, jog viduje verkiau, nes tai toks jausmas, kuris tiesiog sedėjo viduje, nenorėjo rodytis išorėje. Ir taip keista, kai tu pradedi šokti ir visi nauji žmonės seka tavo pėdomis, o už kelių minučių pamatai, jog dvi poros virsta ratu, bet tu vis šoki iki priešpaskutinio atodūsio ir sy šypsena rėki " dustu". Šokiai šokiais ir štai atėjo atsisveikinimo laikas. Tiek daug " labas", tiek daug veidų, tiek daug ašarų, tiek daug šypsenų, tiek daug centimetrų virš gringų ir tiek daug " jūsų džemperiai vienodi". Pati sunkiausia akimirka, bet kartu smagu matyti, jog seni veidai vis dar su tavim, kad ta didžiulė šeima neiširo, kad ji vis dar yra ir bus, nes mes tikime.
Nespėjau mirktelėti, kaip viskas baigėsi ir jie man sako " Ate", "Iki".
- " Palaukit, juk dar maža grupelė turi būti"
- " Ne, viskas - tai buvo pabaiga"
Kaip nemėgstu šitos pabaigos. Ir visi dar salėje, visi dar prieš sekundę buvo su šypsenom, o dabar jie vėl grįžę į savo kasdienybės pavidalą, lyg Pink Floyd'ų " The Wall" grįžta atgal.
Ir kaip keista išėjus į gryną orą kalbėti su savimi antruoju asmeniu ir verkti vidinėmis ašaromis, jog, štai - reality wins again.
Bet tas židinys sieloje vis dar dega, realybės šaltis jo dar neužgęsino. Eini link stotelės ir gaudai žvilgsnius, lyg " wtf?", " kas čia per viena" ir t.t , o tu niūniuoji vieną iš šių tryjų dienų hitą savo galvoje ir neleidi niekam kvaršinti tau galvos.

Telepatiškai siunčiu visiems šio židinio liepsnelę, kad jie nepamiršų šių tryjų dienų, kad jie neleistų realybės kasdieniškumui užkariauti prisiminimų.
Kaip ir kiekvienais metai - sunku, bet juk mes jauni, gyvenam tokiame amžiuje, kada susirasti žmogų yra ne taip jau ir sunku.
AČIŪ visiems ir tikiuosi jus išvysti kitamet ir kad būsiu dar dalyvė ir manęs nenuvers valdžia į vadovės pareigas ( visi vadovai kažkodėl nori atsikratyti savo pareigų, ot kokie jūs).

チェ

Velniava, kaip aš nemėgstu tokių atvėjų, kai jau išjungi kompiuterį ir tau topteli mintis jį vėl įjungti ir nuveikti ką nors nereikalingo.
Ryt pirmos nėr, yes? -katinas labai įdėmiai žiūri ką rašau-, tačiau aštuonias teks sedėti, vat čia tai totalus šūdas.
nesiskundžiu, nes jau pripratau, jau nenervuoja pamokų skaičius, bet mokytojos yra lyg rakštis šiknoje. Ir kodėl būtent šiandien jai reikėjo prie manęs prikinbti, kol piešiau, o aną savaitę, kai per visas pamokas dariau anglų, ji nė ne cypt. Ironija yra mano draugė, o sarkazmas mano vyras.
Velniškai noriu perskaityti gerą knygą, tačiau reikia baigti "Vienuolį", o jis nuošaly guli jau svaaitę, o jei jau prakalbom, tai net nežinau kur nukišau tą knygą.
Laiko visiškai niekam nėra, greičiau jo pilna, bet vat mano dėmesį nukreipia, IR VĖL, internetas ir jo teikiamos gėrybės. VISKAS. REIKIA TVARKYTIS KOMPIUTERĮ. - o, užgrojo daina, kurią norėjau išgirsti-.
400 GB mėšlo : anime, manga, p0rn - yes, naughty-, nuotraukos ir t.t.
Velnias, tai netuėjo nuskambėti taip, lyg visa tai mėšlas, tačiau yra tiek daug matytų - nė velnio, nes ,laiko nėra-, tiek daug skaityta - vat čia tiesa, neprisiverčiu ištrinti, nes esu priklausoma nuo yaoi-, nuotraukų man gaila - visai nesenai atradau, KAŽKAIP, velniškai senas nuotraukas, tiesiog super-.
Reikia geriau kibti į mokslus, nes vis dra plaukioju biologijoje ir chemijoje, o juk laikyti ketinu egzaminus. - namų darbų net nepadarau šių klasių, eina sau, nuuu-. Viskas, reikia praleisti gerai šį laiką iki pirmos naktios ir susitvarkyti savo " gražiąją" mangą kolekciją, kuria gerasis Dainius įdėjo į LM ir kuri užima apie 30 GB. - velniai griebtų, tvarkysiu savo yaoi, vos 3 GB-.
Šiandien prisižiūrėjau daug Tado įrašų, priskaičiau daug ironiškų Roberto įrašų, žodžiu - gerai praleidau bent porą valandų.
Teisingai, pradėjau žiūrėti Slam Dunk. Supratau, jog dievinu sport žanrą, nes be galo įtraukia mane, o juk aš išvis nesidomiu sportu realiam gyvenime, na, išskyrus tinklinį.

あいしてる

Kiek daug norėčiau pasakyti tau. Pasakyti, jog pasiilgau, jog buvau kvaila, per daug bandžiusi apsisaugoti nuo pasaulio, jog myliu. Vis dar nežinau ar, kaip draugą, ar, kaip žmogų, esantį arčiausiai širdies.
Ir vėl atėjo sezonas, kada krenta lapai, užgroja DVAR'ai, užsimaunami ilgi kerzai - nostalgija, tai jos sezonas.
Tačiau tavęs nėra, o aš vis klausausi jų. Dainos tos pačios, tačiau niekas man nebesako " išjunk šitą nesamonę". Pasiilgau visko. Pasiilgau mūsų. Nebeprisimenu, kaip tu atrodai, koks tavo balsas. Tik prisiminimai, bet ir jie blanksta.
Šiandien berašydama rašinį " Meilė ir gamta..." vos nepravirkau. Rašyti gali kiekvienas - tiesa. Tačiau kiekvienas rašo skirtingai. O mano stilius yra toks visiškai nekoks, lyg penktokės. Tad rašiau, liejau širdį ir prisiminiau mus, tave.
Ne pirmas kartas, ne. Mes visada kentėm vienas nuo kito - pirmai tu, o vėliau aš.
Noriu rėkti, išrėkti viską, ką turiu savyje, bet taip, kad niekas negirdėtų. Teisingai, aš tai jau darau ir to niekas nežino.
Aš supratau, kad tau neberūpi, kad man uždarytos duris į tą rojų, kuriame kažkada buvau. Esu, kaip Ieva - ištremta iš ten, kur buvo gera ir kelio atgal nėra.
Kaip sakoma, mes pradedame vertinti tik tada, kai prarandam. Priverčiau per ilgai laukti. Tačiau nelįsiu šiknon. Kad ir kaip norėčiau, tačiau, jeigu tu to nenori - taip ir bus.
Pasistenksiu įsigilinti į mokslus, į muziką ( DVAR), fotografiją ( juk nusipirkau naują fotokamerą) ir šiaip - niekam.
Išleista nauja T.A. Rudoko knyga. Pamilau šį rašytoją - jo rašymo stilių ir, iš dalies, jo išvaizdą ( tobulas mano ateities vyro įvaizdis). Daviusi mamai paskaityti jo "Pornomūzą", ji norėjo ją išmesti, tačiau neleidau. O ji man šiandien pasakė, kad kiekvienas gali rašyti žargonus, net gi aš. Išsiunčiau šią knygą tėvui į Daniją, kartu su lapuku " Nebandyk išmest, nes tada pirksi naują knygą".
Leidyklos " Kitos Knygos" knygos mane žavi. Pirmą kartą pamilau lietuvių rašytojus. Turiu tris knygas, bet kolekciją platinsiu. O pirmoji buvo Tomo Šinkariuko " Šokis". Tai buvo knyga, atvėjusi mano sielos skliautą, parodžiusi, kad pesimismas ir negatyvus mąstymas gali būti išreikštas tokiais tekstais, o tai mane pakerėjo, juk pati esu tokia. Su visais dalinuosi šia knyga, nes kiekvienas turi perskaityti tokią knygą, tiesiog - turi. O dabar geriau pagalvojus, jeigu skaitytumėte pagal DVAR'us, tai būtų aukščiausias lygmuo. Lyg silpnas siaubas.
O šiaip rekomenduočiau tmasoje pasileisti darkwave žanro dainas. Pamenu, kai pirmą kartą juos išgirdau, pagalvojau, kad neblogas dalykas, o vėliau ir pasinešiau. Nežinau, ar tie gandai, kad žmonės žudėsi, yrta tiesa, tačiau tikrai galiu teigti, kad klausantis šitos muzikos kažkas tvarkosi kūne. Man dažniausiai pradeda skaudėti rankas, kaulus, bet aš vis tiek klausausi, nes tai yra toks gėris. Tai kažkas išskirtinio. Labiausiai tinkantis, jeigu esate depresijoje arba tamsioje nuotaikoje.
aš nežinau ar dabar man tokia nuotaika, tačiau jau porą dienų velniškai skauda lūpą.
Velnias.

ｇｉａｎｔ ｋｉｌｌｉｎｇ

Ｉ’ｌｌ　ｗａｉｔ　ｗｈｉｌｅ　ｍｙ　ｃｏｍｐｕｔｅｒ　ｉｓ　ｃｈｅｃｋｉｎｇ　ｔｈｅ　ｍｅｄｉａ　ｆｉｌｅｓ　－　ｃａｎ’ｔ　ｗｒｉｔｅ　ｉｆ　ｔｈｅｒｅ　ｉｓ　ｎｏ　ｍｕｓｉｃ－
ｏｈ，　ｏｋａｙ，　ｉｔ’ｓ　ｏｎ．　Ｉ　ｒｅａｌｌｙ　ｄｏｎ’ｔ　ｋｎｏｗ　ｏｎ　ｗｈａｔ　ｌａｎｇｕａｇｅ　Ｉ　ｓｈｏｕｌｄ　ｗｒｉｔｅ　ｔｈｉｓ　ｏｎｅ．

ｏｈ，　ｗｅｌｌ．　Ｉ’ｌｌ　ｗｒｉｔｅ　ｉｎ　ｉｎ　Ｅｎｇｌｉｓｈ，　ｂｅｃａｕｓｅ　ｔｈｉｓ　Ｊａｐａｎｅｓｅ　ｗｒｉｔｔｉｎｇ　ｄｏｅｓｎ’ｔ　ｌｅｔ　ｍｅ　ｗｒｉｔｅ　ａｌｌ　ｏｆ　ｍｙ　ｎａｔｉｏｎａｌ　ｌｅｔｔｅｒｓ．

Ｓｏ　ｙｅｓ，　Ｉ　ｔｈｉｎｋ，　ｔｈａｔ　ｔｈｅ　ｎａｍｅ　ｇｉｖｅｓ　ａｗａｙ　ｔｈｅ　ｃｏｎｔｅｃｔｓ　ａｂｏｕｔ　ｗｈａｔ　Ｉ　ｗｉｌｌ　ｂｅ　ｔａｌｋｉｎｇ．　Ｉ　ＥＮＤＥＤ　ＴＨＥ　ＳＥＲＩＥＳ．　ＳＯ　Ｉ　ｇｕｅｓｓ　Ｉ’ｌｌ　ｔｅｌｌ　ｗｈａｔ　ｄｉｄ　Ｉ　ｌｉｋｅｄ，　ａｎｄ　ｗｈａｔ　ｄｉｄ　Ｉ　ｌｏｖｅ　－　Ｉ　ｒｅａｌｌｙ　ｃａｎ’ｔ　ｓａｙ　ａｎｙｔｈｉｎｇ　ｎｅｇａｔｉｖｅ，　ｂｅｃａｕｓｅ　Ｉ’ｍ　ａｎ　ｓｐｏｒｔ　ｇｅｎｒｅ　ｏｔａｋｕ－　．
Ｆｒｏｍ　ｔｈｅ　ｆｉｒｓｔ　ｔｉｍｅ　Ｉ　ｓａｗ　ｔｈｉｓ　ａｎｉｍｅ　ｃｏｍｉｎｇ　Ｉ　ｗａｎｔｅｄ　ｔｏ　ｗａｔｃｈ　ｉｔ，　ｂｕｔ，　ｗｅｌｌ，　ｗａｉｔｉｎｇ　ｆｏｒ　ｅｖｅｒｙ　ｅｐｉｓｏｄｅ　ｔｏ　ｃｏｍｅ　ｏｕｔ，　ｗｅｌｌ，　ｉｔ’ｓ　ｓｕｃｋｓ．　Ｓｏ　Ｉ　ｗａｉｔｅｄ　ｆｏｒ　ｉｔ　ｔｏ　ｅｎｄ　ａｎｄ　ｈｅｙ，　Ｉ　ｅｎｄｅｄ　ｉｔ　ｉｎ　ｆｅｗ　ｄａｙｓ．
Ｉ　ｍｕｓｔ　ｓａｙ　ｔｈａｔ　ｉｔ　ｗａｓ　ＦＡＮＴＡＳＴＩＣ．　Ｆｒｏｍ　ｔｈｅ　ｓｔａｒｔ　ｔｉｌｌ　ｔｈｅ　ｅｎｄ．
Ｅｖｅｒｙｔｈｉｎｇ　ｓｔａｒｔｓ　ｉｎ　Ｅｎｇａｌｎｄ，　ｂｕｔ　ａｆｔｅｒ　ｆｅｗ　ｓｅｃｏｎｄｓ　ｉｔ　ｇｅｔｓ　ｉｎｔｏ　Ｊａｐａｎ，　ｗｈｅｒｅ　ｗｅ　ｇｅｔ　ｔｏ　ｓｅｅ　ｏｕｒ　ｍａｉｎ　ｃｈａｒａｃｔｅｒ　－　Ｔａｔｓｕｍｉ　Ｔａｋｅｓｈｉ．
Ｉ　ｍｕｓｔ　ｓａｙ，　ｔｈａｔ　Ｉ　ｌｏｖｅ　ｃｈａｒａｃｔｅｒｓ　ｌｉｋｅ　ｈｉｍ．　Ｗｈｏ　ｈａｓ　ｉｔ　ｓｉｍｐｌｅ，　ｂｕｔ　ａｌｓｏ　ｈａｒｄ．Ｔｈｅ　ｗｈｏｌｅ　ｓｅｒｉｅｓ　ｒｅｍｉｎｄｅｄ　ｍｅ　ｏｆ　Ｏｎｅ　Ｏｕｔｓ，　ｏｒ　ｍａｙｂｅ　Ｔａｔｓｕｍｉ　ｒｅｍｉｎｄｅｄ　ｍｅ　ｏｆ　Ｔｏｕａ　Ｔｏｋｕｃｈｉ

Ｅｖｅｎ　ｔｈｅｉｒ　ｎａｍｅｓ　ｓｔａｒｔ　ｗｉｔｈ　ｔｈｅ　ｓａｍｅ　ｌｅｔｔｅｒ．　Ｗｅｌｌ，　ｍａｙｂｅ　ａｌｌ　ｍａｓｔｅｒｍｉｎｄｓ　ｉｎ　ｓｐｏｒｔ　ｈａｓ　ｔｈｅ　ｓａｍｅ　ｌｏｏｋｉｎｇ　ｎａｍｅｓ．

Ｌｅｔ’ｓ　ｃｏｎｔｉｎｏｕｅ　ａｂｏｕｔ　Ｇｉａｎｔ　Ｋｉｌｌｉｎｇ．　Ｆｏｒ　ｍｅ，　ｗｈｏ　ｄｏｅｓｎ’ｔ　ｌｉｋｅ　ｓｐｏｒｔｓ　ｉｎ　ｒｅａｌ　ｌｉｆｅ，　ａｎｉｍｅｓ　ａｒｅ　ｌｉｋｅ　ｇｏｌｄ　ｍｉｎｅｓ．　Ｉ’ｍ　ａｌｗａｙｓ　ｉｎ　ｔｈｉｓ　ｍｏｄｅ，　ｔｈａｔ　ｇｉｖｅｓ　ｍｅ　ｓｏ　ｍｕｃｈ　ｅｘａｉｔｍｅｎｔ．　Ｔｒｏｕｇｈｔ　ｔｈｅ　ｗｈｏｌｅ　ｓｅｒｉｅｓ　Ｉ　ｗａｓ　ｓｏ　ｉｎｔｏ　ｉｔ，　ｔｈａｔ　ｏｎ　ｔｈｅ　ｌａｓｔ　3　ｅｐｉｓｏｄｅｓ　Ｉ　ｗａｓ　ｓｃｒｅａｍｉｎｇ　ｉｎ　ｍｙ　ｒｏｏｍ　ｗｈｉｌｅ　ｏｔｈｅｒ　ｇｉｒｌ　ｗａｓ　ａｔ　ｈｏｍｅ，　ｂｕｔ　Ｉ　ｄｉｄｎ’ｔ　ｃａｒｅ，　ｂｅｃａｕｓｅ　ＥＴＵ　ｗｏｎ．　
Ｉ　ｗａｓ　ａｌｗａｙｓ　ｔｈｎｋｉｎｇ　ｗｈｙ　ｐｅｏｐｌｅ　ｌｏｖｅ　ｓｐｏｒｔｓ　ｓｏ　ｍｕｃｈ，　ａｎｄ　Ｉ　ａｌｗａｙｓ　ｔｈｏｕｇｈｔ　ｔｈａｔ　ｙｏｕ　ｃａｎ　ｂｕｙ　ｔｈｅ　1ｓｔ　ｐｌａｃｅ．　Ｂｕｔ　ｉｎ　ａｎｉｍｅ　ｙｏｕ　ｄｏｎ’ｔ　ｓｅｅ　ｔｈａｔ，　ｓｏ　Ｉ　ｈａｖｅ　ａ　ｌｉｌ　ｈｏｐｅ，　ｔｈａｔ　ｉｎ　ｒｅａｌ　ｌｉｆｅ　ｅｖｅｒｙｔｈｉｎｇ　ｉｓ　ｗｏｎ　ｂｙ　ｙｏｕｒ　ｏｗｎ　ｐｏｗｅｒ．

Ｉ　ｌｏｖｅｄ　ｔｈｅ　ＯＰ　ｓｏｎｇ，　ｉｔ’ｓ　ｓｏ　ｃｕｔｅ．　Ｗｈｅｎ　Ｉ　ｆｉｒｓｔ　ｈｅａｒｄ　ｉｔ，　Ｉ　ｔｈｏｕｇｈｔ　”　Ｔｈｉｓ　ｓｕｃｋｓ”，　ｂｕｔ　ａｆｔｅｒ　ｆｅｗ　ｅｐｉｓｏｄｅｓ　Ｉ　ｆｏｕｎｄ　ｉｔ　ｒｅａｌｌｙ　ｃｕｔｅ．　Ｉｔ’ｓ　ｓｏ　ｏｒｉｇｉｎａｌ，　ｙｏｕ　ｃａｎ’ｔ　ｈｅａｒ　ａｎｙ　ｏｆ　ｔｈｅｓｅ　ｉｎ　ｏｔｈｅｒ　ａｎｉｍｅ’ｓ．　Ｍａｙｂｅ　ｂｅｃａｕｓｅ　ｔｈｅｒｅ　ａｒｅ　ｌｏｔｓ　ｏｆ　Ｅｃｈｉｉ，　ｓｃｈｏｏｌ　ｌｉｆｅ　ａｎｄ　ｏｔｈｅｒ　ｃｒａｐ　ｃｏｍｉｎｇ　ｏｕｔ．　Ｒｅａｌｌｙ，　ｔｈｅｙ　ｍｕｓｔ　ｍａｋｅ　ｓｏｍｅｔｈｉｎｇ　ｗｏｗ　ｆｏｒ　ｏｎｃｅ，　ｌｉｋｅ　Ｂｅｒｓｅｒｋ．
Ａｇａｉｎ，　ｌｅｔ’ｓ　ｇｅｔ　ｂａｃｋ．　Ｔｈｏｓｅ　ｗｈｏ　ｓａｗ　ｔｈｅ　ｅｎｄｉｎｇ，　Ｉ　ｓａｎｇ　ｔｈａｔ　ｈｙｍｎ　ｔｏｏ．　Ｉｔ　ｗａｓ　ｔｈｅ　ｍｏｓｔ　ｔｏｕｃｈｉｎｇ　ｐａｒｔ　ｏｆ　ｔｈｅ　ｅｐｉｓｏｄｅ　ａｎｄ　ｔｈｒｏｕｇｈ　Ｉ　ｗａｔｃｈｅｄ　ｉｔ　Ｉ　ｗａｓ　ｈｏｌｄｉｎｇ　ｍｙｓｅｌｆ　ｆｒｏｍ　ｃｒｙｉｎｇ，　ｂｅｃａｕｓｅ　Ｉ’ｍ　ｊｕｓｔ　ｔｏ　ｒｕｎｎｙ　ｏｎ　ｇｏｏｄ　ａｎｉｍｅｓ，　ｏｒ　ｔｈｅ　ｏｎｅｓ　ｔｈａｔ　Ｉ　ｌｏｖｅｄ　ｔｈｏｓｅ　ｄａｙｓ．

Ｆｉｒｓｔｌｙ　Ｉ　ｃｏｕｌｄｎ’ｔ　ｒｅｍｅｍｂｅｒ　ｔｈｅ　ｎａｍｅ　ｏｆ　Ｔａｔｓｕｍｉ’ｓ　ａｎｄ　ａｌｗａｙｓ　ｃｏｎｆｕｓｅｄit with Ｔｓｕｂａｋｉ’ｓ．　Ｉｔ’ｓ　ｌｉｋｅ，　ｒｅａｌｌｙ，　ｅｖｅｒｙｏｎｅ　ｈａｓ　ｔｈｅｉｒ　ｎａｍｅ　ｓｔａｒｔｉｎｇ　ｗｉｔｈ　ｌｅｔｔｅｒ　Ｔ．
Ｒｅａｌｌｙ　ｎｏｗ，　ｉｔ’ｓ　ｈａｒｄ　ｆｏｒ　ｍｅ，　ｈａｈａ，　ｂｕｔ　Ｉ　ｇｏｔ　ｉｔ　ｒｉｇｈｔ　ａｆｔｅｒ　11　ｅｐｉｓｏｄｅｓ．
Ａｎｄ　ｎｏｗ　Ｉ’ｍ　ｈｏｐｉｎｇ　ｔｏ　ｓｅｅ　ａ　ｓｅａｓｏｎ　ＩＩ，　ｐｌｕｓ　Ｉ’ｌｌ　ｓｔａｒｔ　ｒｅａｄｉｎｇ　ｍａｎｇａ．　Ｉ　ｔｈｉｎｋ　ｉｔ’ｓ　ｗｏｒｔｈ　ｉｔ．

ｓｏ　Ｉ　ｔｈｉｎｋ　ｔｈａｔ　ａｌｌ．
ｄｏｎ’ｔ　ｋｎｏｗ　ｗｈａｔ　ｓｈｏｕｌｄ　Ｉ　ｗａｔｃｈ　ｎｏｗ，　ｂｅｃａｕｓｅ　Ｇｉａｎｔ　Ｋｉｌｌｉｎｇ　ｊｕｓｔ　ｆｌｅｗ　ｉｎ　ｗｈｉｌｅ　Ｉ　ｗａｓ　ｗａｔｃｈｉｎｇ　ｏｔｈｅｒ　ｓｔｕｆｆ，　ｂｕｔ　ｎｏｗ　Ｉ　ｊｕｓｔ　ｗａｎｔ　ｔｏ　ｒｅ－ｗａｔｃｈ　ｉｔ．　Ｔｈｅｙ　ｍｕｓｔ　ａｌｔｅａｓｔ　ｄｏ　ａ　ｍｏｖｉｅ，　ａ　ｇｒｅａｔ　ｏｎｅ．
Ｉ　ｔｈｉｎｋ　ｔｈａｔ　Ｔａｔｓｕｍｉ　ａｎｄ　ｔｈｅ　ｗｈｉｌｅ　ＥＴＵ　ｗｉｌｌ　ｂｅ　ｏｎ　ｍｙ　ｄｅｓｋｔｏｐ　ａｎｄ　ｍｏｂｉｌｅ　ｐｈｏｎｅ　ｆｏｒ　ａ　ｌｏｎｇ　ｔｉｍｅ．Ｉ’ｍ　ｖｅｒｙ　ｈａｐｐｙ　ｔｈａｔ　Ｉ　ｗａｔｃｈｅｄ　ｉｔ，　ｉｔ　ｊｕｓｔ，　ｊｕｓｔ　ｍａｇｉｃａｌ．　Ｉｔ　ｍａｄｅ　ｍｅ　ｂｅｌｉｅｖｅ，　ｔｈａｔ　ｓｐｏｒｔ　ｃａｎ　ｂｅ　ｓ　ｍｕｃｈ　ｆｕｎ．　
Ｉ　ｗａｎｔｅｄ　ｔｏ　ｊｏｉｎ　ｏｕｒ　ｎａｔｉｏｎ　ｓｏｆｔｂａｌｌ　ｔｅａｍ，　ｂｕｔ，　ｗｅｌｌ，　ｌａｓｔ　ｙｅａｒ　ｉｎ　ｓｃｈｏｏｌ　ａｎｄ　ｊｕｓｔ　ｎｏ　ｔｉｍｅ　ｆｏｒ　ｔｈｉｎｇｓ　ｌｉｋｅ　ｔｈｉｓ．

ミュウキック

what mood I'm in now?
damn, it's so confusing. yes, it's confusing
at this moment I'm listening to Sparks - Now That I Own The BBC.
searched this song for such a long time. I remember, when I was around 6~7 years old, I heard it on TV, and after that it somehow vanished, but I'm a 80's child, even though I was born later, but as far as I can remember my dad and uncle were always playing old songs.
maybe that is why I hate new stuff and ADORE/LOVE 80's more then anything.
and I don't care when people say that what I'm listening is boring or something like that.
I really don't care, because this music makes me happy and most crucial times.
plus, my uncle always plays his music collection in homestead at summer. Can you imagine how happy can I get? The sky is clear, birds plying and Pink Floyd's singing.
because if this I love summer - Well, mostly I hate it-.
I wish that all summers were like the ones I love.Well, like they say - nothing lasts forever.

although I'm very happy, because Sparks are playing 5th time on my wmp, but I must let my feelings out a lit bit.

Yesterday I lost a friend.
or maybe she lost me? well I'm a person who doesn't really care about things like this, because I'm a silent type, so people thing that I'm a black sheep and that if something happens - it's my fault.
so it was this time, but no, no. I didn't care, because when she said, that I missed her birthday with intention. I ignored it, because I don't like too argue with people about things that are lies ( negatives/ that aren't true). So I have lent her a game before the actual party. 2 weeks passed and she was returning the game, but she actually called and insulted me. I said "F you" and dropped the call. My mother started to calm me, because I was so angry at her. So this friend of her came up and gave it to my mother.
I don't care, and must say that finally I don't have friends.
somewhat I feel free.
Why I'm happy? Because whenever I wanted to talk to my "friend" they would call me a lhama, that I'm stupid or my taste in things is shitty. So that's why I always kept everything to myself. I started to do things alone. Although I still have one friend from out group ( group - 4 people, we were very close. Me, my friend, whom called me, my friend, whom was by boyfriend, but we were like black and white, and this friend). He kinda understands me, but still I'm quiet.
I like myself in this way, because I hate having feelings with people. Well no, I have them but just in my little world, whom is perfect.
I like these words - ir kas įrodys, kad šią akimirką dar gyvenu?
you never know if your alive or no, how can you say that you are.
maybe one day you were smashed to peaces, and now your in heaven, having this wonderful dream. Dreaming that you have a dream.
I love to talk about these thing, that's the person I'm, and I love myself for who I am.
Never was I ashamed of myself.
now the only people whom keep me living is my mother's side, my uncle, my aunt and my father.
If not them I would have killed myself long time ago.
Once I wanted to make an experiment to sunk in bath tube and that my friend would get me out and do that rescue breath or something.
I would love to see what it looks when your on the bound of life and death.
Kaip Hesė rašė "Stepių Vilke" - "Vis dėlto įdomu pažiūrėti kiekgi iš tikrųju gali žmogus pakelti! Kai kantrybė baigsis, tereikės atsidaryti duris ir viso labo."
Wonderful book, it's a shame that it's kinda expensive, but I must own it.

what a wonderful way to end a day - red whine with raspberry's and a good song Orchestral Manoeuvres in the Dark – Walking On The Milky Way

チモナミダモナイ

Anglų? Nebe. Išties, kodėl turėčiau rašyti kita kalba?
įtikti niekam nereikia, ypač sau pačiam.
klausausi Disturbed - Stupify. nežinau, man ji tiesiog begalo patinka. galėčiau klausytis ir klausytis - tą ir darysiu berašydama šį "kažką"

taigi, depresija ar laikina nuotaikos netektis?
nemyliu būti mylima artimų draugų.
taip, dauguma jaučiasi "saldžiai", žinodami, kad yra mylimi, tačiau aš neesu ta dauguma.
šis dalykas labai sujaukė dieną.
pradėkim nuo to, kad nuo Rugsėjo 1-osios dar neesu praleidusi pamokų, kas man yra nebūdinga. Džiaugiuosi paskutiniais metais, stengiuosi iš pamokų ir mokyklos gauti viską, ką tik jie man gali duoti ir keista, kad jaučiuosi gerai tame pastate, nes iki šiol nemėgau jo. iš manęs ne kokia mokinė - per pamokas piešiu, namų darbų nedarau, su klase nebendrauju. Tačiau meluosiu sakydama, kad šiemet vyksta tas pats. visi suaugo, aš vis dar laikausi šešėlyje, pamokas stengiuosi daryti ( esu pavyzdinga anglų kalbos mokinė), chemiją su biologiją stengiuosi pasivyti. Keliais žodžiais, kaip jau sakiau - bandau džiaugtis paskutiniais metais.
taip buvo ir šiandien. man buvo visiškai vienodai, kad penktadienis, kad 6 pamokos, kad reikėjo neštis didžiausią biologijos knygą.
gal aš klysiu sakydama, kad mane nervuoja kitų žmonių geras požioūris į mane, tačiau šis draugas mane tiesiog vos nenuvarė į " nervų deginimo rojų" . turbūt dauguma, vaikinų ir merginų, žino ką tai reiškia - meilintis draugui, o gal patinkančiam asmeniui.
aš nemėgstu tokių dalykų, neapkenčiu.
viskas, perjungiu muziką ir nukreipiu nuotaiką - reikia pamiršti visą šią dieną, bent blogas akimirkas.
taigi, 平沢進 – Byakkoya (The White Tiger Fiel).
nemanau, kad kas nors yra jo klausęsis, tačiau SIŪLAU.
savo aštoniolikto gimtadienio proga užsisakysiu jo albumą iš interneto, nes Lietuva man nesuteikia šansų jo įsigyti.

ah, tuo tarpu, kad jau prakalbom, pa'review'insiu nuostabų filmą - Paprika.
tiesą pasakius iš manęs nėra gera rašytoja, todėl viskas rašalas gali atrodyti, kaip nuvalkiotas penktokės rašinys.
taigi, Paprika. tiesa, ši daina yra iš to filmo, tad jeigu pasiklausysite, suprasite.
sakiau review'insiu, tačiau net nežinau nuo ko pradėti.
fantazija ar realybė? greičiau ar mes gyvenam, ar vis dar sapnuojam? kas įrodys, kad šiuo metu viskas, kas supa mus, yra tikra?
filmas sujungia šiuos pasaulius ir parodo tai, kas gaunasi - finalinis mišinys, susidedantis iš fantazijų, sapnų ir realybės.
piešimas, personažai, pati idėja - viskas nuostabu. galiu teigti, kad, jeigu Hollywood'as norėtų pastatyti filmą pagal šį, tai gautusi totalus mėšlas, nes iš klasikos didesnės klasikos nepadarysi.
pats filmas sukasi taip greitai, kad žiūrovas net nespėja pats suvokti kas kame.
tai tiesiog, kaip čia pasakius, visiška makalynė, tačiau nenusakoma makalynė.
neesu mačiusi daug Hollywood'o ar kitų studijų filmų, kuriuose skambėti soundtrack'as, todėl visa širdimi teigiu, kad Susumu Hirasawa, Paprikos sountrack'o kūrėjas - genijus. ( net jeigu ir būčiau po šio filmo peržiūrėjusi 100 gerų filmų, su gera muzika, nekeisčiau savo nuomonės).
jau greitai bus pusmetis, kaip klausausi tik šio kompozitoriaus dainų, o juk esu užkietėjusi Guns N' Roses fanė, net nepamenu kada juos girdėjau paskutinį kartą.
visada laikau Axl'į savo dievu, tačiau šią " poziciją" užėmė Susumu, o Axl'is tapo mano dievaitis.
taigi, filmas - reikia nepasimesti-
aš stebiuosi, jog ankščiau nenorėjau šio filmo pažiūrėti, kažkaip neigiamai į jį žiūrėjau, o po tos nakties, kai parsisiunčiau ir nusprendžiau, kad reikia pasižiūrėti vien todėl, kad muziką kūrė Susumu, laikau tai bene geriausiu filmu.
hehe, pamenu, kai išgirdau Gatts.mp3 , tai ėjau miegoti porą mėnesiu su šia daina ir miegojau begalo ramiai.
kažkaip kiekvieną kartą, ties skirtingu metų laiku, ties skirtinga aplinka, aš iš naujo įsimyliu jo muziką, o kartais nuo gero jausmo net verkti norisi, nes iš tiesų labai liečia širdį.
heh, skystėju, o pavadinimas juk - cold heart.
štai kokie būna šie vakarai.

コンバンワ

Well hello world!
It's been so long, haven't been using English language for few hours, hehe.
There is nothing to tell for now, life is just how it is supposed to be,or maybe not?

maybe for starters I should introduce myself to this big... blogWorld? - really nice, girl-
( I write my thought in -...- and yes, I don't know why, just like it)

so yes, again, Good evening.
I'm a lone wolf, with no friends, with my music and my inner self. Mostly pessimist.
I won't say what I like, dislike, adore, hate, admire, want to do or anything else.
I don't even know what Blog stands for, really now.

Why did I created it?
1. Because I don't have friends, my thoughts just keeps on coming out and I want to talk about anything with anyone, but, well, Facebook is not that kind of place to say things like that. So yes, to express what I'm feeling, reviews on anything - mangas, animes, music, films, books.
2. ... - I think I got everything in the 1.

so yes, I think that a little image was created by saying " anything- ..."
For a long time was I thinking to create my Blog, but after thinking that I will need to write it... Well I just don't get in the mood to write something from my heart.

At the moment, I'm making changes in my life.
They may be small, but I like them, I like myself for making something new, because I'm sick of being a lazy person, not doing homework in my last year in school.
And for the last few days I feel free, not just " free", but free. Read it right to understand.
I'm doing what I wanted to do for the longest time.
And woa, I kinda got tagged with my writing - ah, writing smiles, that look stupid in this page, will be a NO-
I think this was my most favorite part of any new message in any website - self introduction?
haha, I need to get some sleep, was studying chemistry for 2 night straight with some express coffee, so my eyes are red. These night were the best.
-copy save-
So yes, see you, me, and everyone in few days or hours or months or in other life.
[center][/center]

- somehow they look cool in both sides-