ｉｔ’ｓ ｃｏｍｉｎｇ

KALĖDOS! Jos artėja!
Nors, tiesą pasakius, jaučiu, kad viskas per daug nuvalkiota, per daug vaidinimo. Ne, nekalbu apie save. Man toji dvasia jau nuo tęstinio, nuo tos akimirkos, kai išėjau su ta kepurėle iš to pastato - moterys juokėsi, žmonės žiūrėjo, o man smagu ir nesijaudau, jog esu viename iš pavojingiausių rajonų Vilniue, nes man buvo gera.
Dar prieš porą dienų, aka vakar, įvyko tas vadinamasis " kalėdisškos davios prisikėlimas". Vos įžengusi į universalinė pamečiau savo kepurę su pirštinėmis ( jas pamečiu per šį mėnesį jau anntrą kartą) ir po parduotuvės pradėjau ieškoti, jau skambinu mamai ir sakau, kad pamečiau, bet ieškau. Išmečiau viltis, nes parduotuvėje neradau ir einu koridoriumi ir matau, kad mano keturė darėta ant stendo ir man tik šypsena iššoko iki ausų ir pasijutau, lyg kokiame kalediškai romantiškame filme, kai pameni širdį ir ją randi, ir šypsaisi iki ausų, vos ne per ašaras, nes žinai, kad niekas nenuspyrė ar paėmė, o padėjo, kad rastum.

Šiek tiek materialaus gėrio irgi pakėlė nuotaiką, bet tai niekis palyginus su jausmu, kurį jutau tada ir vakar.

O dar tas atostogų artėjimas taip nuteikia nuotaiką.
O tas laikas, kai nėra jėgų rašyt.