2011 m. sausio 30 d., sekmadienis

Goodbye, my beloved

Kažkaip. Lengvai, o gal net per daug sunkiai, kad net nesijaučia nieko. Tu tiesiog išėjai.
How many reasons can you thing of why did this happen.
Kaip tėvas, paleidai mane į nepažįstamo tau vyro rankas, lyg perduodamas tai, kas tau priklausė visą gyvenimą, o aš, kaip duktė atidaviau gamtai tave, jai priklausantį.
Išlydėjau su šypsena, per kurią riedėjo ašaros ir balsas galvoje vis rėkė " AČIŪ, LIALIA".
Kodėl paskutiniu laiku tave taip pradėjau vadinti, juk visada turėjai tik vieną vardą ir tai trumpesnį už tikrąjį. Pamilau, nors praleidom visus 11 metų kartu. Tu amne sukūrei, padėjai tobulėti, visada buvai šalia.
Viskas, kas yra čia, kambaryje, bute - viskas paliesta tavęs. Net tos pačios lubos turi tavo nagų žymes, kai dar prieš dešimt metų stovėjo spinta, na ta - aukšta, ant kurios akrtu lipom, kurioje gulėdamas klauseisi mano pasakojimo apie Oliverį ir jo draugus.
Pamenu, kai tėvas senose duryse padarė tau skylutę, kurią vėliau plėtė, nes tu augai.
Sunku save apgaudinėti švelniais žodžiais, žiūrėti į tuščias grindis, aki dar vakar stovėjo ant jų lėkštutės, matyti tavo pūkelius ant visų rūbu, žiūrėt į gėles, prie kurių man pozavai, o sunkiausia žinoti, jog tai 29 diena.
Visada buvai ir liksi mano vienintele Lialia, Muse. Nebeverksiu, nes esu stipri ir visada turėsiu tave širdy.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą