Kad ir ką sakyčiau, net nežinau, kodėl, dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau apšikusi aplinkinius taip pat, kaip ir jie mane už tai, ką aš padariau.
Keliais žodžiais - esu apgailėtina.
Trylikta diena - ypatinga. Dar ir kaip, tačiau visus tris mėnesius maniau, jog tik man, o šiandien atšoko tiesa man į veidą. Kyla pyktis sau.
Šiandien nebuvo nieko : nei kavos, nei šilumos, nei šypsenų, nei juoko, nei aplinkinių, tik namai, mama, lietuvių plakatai ir kavos puodeliai su obuolių pyragu, bei grybeliais puodelyje.
Tobula diena, kurgi ne.
Kažkaip atgyjau, greičiau prikėliau prisiminimus.
Kai buvau kokių septynerių ar aštuonerių, žiūrėdavau, kaip mano teta su dėde žaizdavo , kurį pati dabar bandau perprasti. Juk bijojau visų tų pixel'iuotų mumijų ir skrendančių varnų, o dabar šaudau ir rėkiu - " Valgyk magiją".
Tiesa, laiko suvalgo ganėtinai daug, bet reikia genėtinai ilgai išmąstyti žemėlapį ir perėjas, bet viską sudėjus - puikus žaidimas. Dabar gerai suprantu, kodėl giminaičiai jį žaizdavo, o aš seilindavausi žiūrėdama.
Mini projektukas "Trys karaliai" greit baigsis. Greičiau du karaliai ir viena karalienė, nežinau.
Į mėnesį suvalgau dvi knygas. Apgailėtina. Nežinau, ką noriu dabar skaityti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą