Draugystė - maniau, jog ji egzistuoja. Maniau, jog viskas gerai, nors ir jaučiau, jog kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Darugystė, kurią taip tausojau, pasirodo, buvo nieko verta. Velniai griebtų, dėl ko taip stipriai stengiausi, kodėl naivumas...
Nemanau, jog esu tobulybė, greičiau esu jos priešingybės ribose, užribyje, tiesiog menkavertis sutvėrimas, kuris pasimetęs tarp visko.
- Ne, pasimetęs ne tas žodis. Per skausmą ir ašaras pasiekei savo, tad ko verki, kaip mažas vaikas?
O taip. Neberūpi. Bijau visko, o kartu ne. Suprasti, jog esi vienas, kaip pirštas - lengva. Šiandien sėdint virtuvėje iškilo mintis - " Motinos ir vaiko sąntykiai. Kas riša mane su mano motina? - Tik kraujo ryšys. Ką aš apie ją žinau? - Tik tai, ką ji man pasakojo. Kas mane sieja su draugais? - Niekas. Neturim kraujo ryšio, tačiau turim atsiminimus, kažkuom savaip ypatingus."
Kaip žmonės gali pakęsti tokį žmogų, kaip aš? Juk ieškau vienatvės net tada, kai yra gera, smagu. Mėgstu būt egoistiška ir kvaila. Kalbėjimo sugebėjimai prilysta vos vienetui, iš šimto.
Kur aš nukrypau ne taip. Kodėl artimiausias žmogus man meluoja į akis...
Dūmas ar skystis. Tyla ar melodija. Vienatvė ar pasaulis.
Pradėjau mylėti vienatvę bene stipriau, negu anksčiau.
Ir taip, buvot teisi, o, mano grožybe, jog išejimas į žmones pagerina nuotaiką. Pajutau pavasarį ir laisvę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą