naktis

vienu žodžiu kaip visad yra sunku kažką nupasakoti | jau vakar norėjosi kažką doro parašyti, apverkt gyvenimą ir šypsotis rytojui | net ir klausydama ir matydama jį ant scenos negalėjau, net kelioms minutėms, tave nuvest šalin, nes tos dainos, kurios man reiškė tiek daug, turbūt daugiau negu kas gali įsivaizduoti, tiesiog veržėsi į mane, į mano sėdinčio kūno esybę, o aš tik bandžiau sutramdyti emocijas, kurios visaip bandė ištrūkti lauk | važiuodama autobusu dar galvojau ką darau, kodėl važiuoju viena ir visokie egzistenciniai klausimai, kurie tik galėjo eiti galvon berašant lotyniškus moliuskų pavadinimus į knygelę | atsakymą gavau, turbūt gavau, tik tada, kai išgirdau savo mylimiausią dainą, kurios metu nebesitvardžiau, o tiesiog leidau judėti lūpoms ir susitapatinti su melodija, leidau sau prisiminti ir nusišypsoti | pabaigoje visų žmonių vienuma ramino ir leido pasijusti kažkuo, lyg gėlės viena žiedadulkė yra tokia pat svarbi, kaip ir likusi nesuskaičiuojama dalis, visi tie šūksniai, dainuojančiųjų balsai ir šokantieji salės priekyje leido pamiršti viską, visą tą suveržimą ir tiesiog pasijusti savimi | galiausiai tuo pačiu supratau, jog jeigu man akinių neišrašys gydytoja, tai pakelsiu škvalą poliklinikoje, nes net iš antros eilės matau miglą | turbūt visad beklausydama jo girdėsiu tavo žodžius, prisiminsiu miglotas veido išraiškas ir viską, kas buvo | jeigu galėčiau - sustabdyčiau šitų emocijų antplūdį, tačiau nežinau kodėl jūs tokie surišti, bet sukursiu jems naujus prisiminimus | tuo pačiu galėsiu Dormeo čiužinį padėt į spintą ir džiaugtis gyjančia oda, augintis plaukus, kurių likę yra maža dalis, toliau mokytis lotynų kalbos ir tiesiog gyventi, taip, kaip tu ir dainuoji, Andriau | Žengsiu tą žingsnį dabar, nebelauksiu.