ｔｅｌｌ ｍｅ ｗｈａｔ

nesakyk, kad praėjo TIK viena diena, nes atrodo, jog jau mėnuo perbėgo.
jaučiuosi begalo keistai.
pirmą kartą rašau žmogui, kurio nepažįstu. kitaip sakant - pirmas kartas pačiai viską darius. Jaučiuosi, lyg tarp debesų, ne todėl, jog atrašė (iš dalies), bet todėl, kad išdrįsau parašyti ir sulaukti.

Visą dieną gyvenu keliom dainom. Visi klausia " ar grįžot į tą kasdienybę?".
Nuo pat ryto šoku " ridy my pony", mama net ramina, o klasiokė, pamačiusi jį, pasakė, jog tiltiečiai yra trečioko lygio ir kad tokie žaidimai yra lievi.
Velniškai nemėgstu žmonių, kurie taip sako apie mano "šeimą". Jie nežinodami komentuoja mano nusakomą gėrį.
O kaip buvo keista ateitį į ketvirtą pamoką ir klausytis, kaip klasiokai šeštadienį gėrė plote ir t.t, o man galvoje skamba vis tos pačios dainos ir vis galvoju, ar Pavelas man atrašė.
iš vis, keistas jausmas mane aplankė po to, kai peržengiau tą slenksti tarp to savaitgalio ir gyvenimo.
Lyg miegočiau atmerkotomis visas tris dienas ir užsimerkiau, kai atėjo pabaiga.
Ir dar tas jausmas, lyg iš visų vyresnėlių paėmiau dalelę bendrumo. Visada įsivaizdavau, jog jie yra tokie vėjavaikiai, kad subręsta apie 24-ius, bet dėja. Ir manau, jog ši dalelė man padės, nes jaučiu, jog man jos kaip tik ir reikėjo visą tą laiką.

trečiadienį į koncertą :)
pagaliau atnaujinu savo gyvenimą pridėdama jam kitokių spalvų ir jų atspalvių.
dėkui viskam už viską.