įtikti niekam nereikia, ypač sau pačiam.
klausausi Disturbed - Stupify. nežinau, man ji tiesiog begalo patinka. galėčiau klausytis ir klausytis - tą ir darysiu berašydama šį "kažką"
taigi, depresija ar laikina nuotaikos netektis?
nemyliu būti mylima artimų draugų.
taip, dauguma jaučiasi "saldžiai", žinodami, kad yra mylimi, tačiau aš neesu ta dauguma.
šis dalykas labai sujaukė dieną.
pradėkim nuo to, kad nuo Rugsėjo 1-osios dar neesu praleidusi pamokų, kas man yra nebūdinga. Džiaugiuosi paskutiniais metais, stengiuosi iš pamokų ir mokyklos gauti viską, ką tik jie man gali duoti ir keista, kad jaučiuosi gerai tame pastate, nes iki šiol nemėgau jo. iš manęs ne kokia mokinė - per pamokas piešiu, namų darbų nedarau, su klase nebendrauju. Tačiau meluosiu sakydama, kad šiemet vyksta tas pats. visi suaugo, aš vis dar laikausi šešėlyje, pamokas stengiuosi daryti ( esu pavyzdinga anglų kalbos mokinė), chemiją su biologiją stengiuosi pasivyti. Keliais žodžiais, kaip jau sakiau - bandau džiaugtis paskutiniais metais.
taip buvo ir šiandien. man buvo visiškai vienodai, kad penktadienis, kad 6 pamokos, kad reikėjo neštis didžiausią biologijos knygą.
gal aš klysiu sakydama, kad mane nervuoja kitų žmonių geras požioūris į mane, tačiau šis draugas mane tiesiog vos nenuvarė į " nervų deginimo rojų" . turbūt dauguma, vaikinų ir merginų, žino ką tai reiškia - meilintis draugui, o gal patinkančiam asmeniui.
aš nemėgstu tokių dalykų, neapkenčiu.
viskas, perjungiu muziką ir nukreipiu nuotaiką - reikia pamiršti visą šią dieną, bent blogas akimirkas.
taigi, 平沢進 – Byakkoya (The White Tiger Fiel).
nemanau, kad kas nors yra jo klausęsis, tačiau SIŪLAU.
savo aštoniolikto gimtadienio proga užsisakysiu jo albumą iš interneto, nes Lietuva man nesuteikia šansų jo įsigyti.
ah, tuo tarpu, kad jau prakalbom, pa'review'insiu nuostabų filmą - Paprika.
tiesą pasakius iš manęs nėra gera rašytoja, todėl viskas rašalas gali atrodyti, kaip nuvalkiotas penktokės rašinys.
taigi, Paprika. tiesa, ši daina yra iš to filmo, tad jeigu pasiklausysite, suprasite.
sakiau review'insiu, tačiau net nežinau nuo ko pradėti.
fantazija ar realybė? greičiau ar mes gyvenam, ar vis dar sapnuojam? kas įrodys, kad šiuo metu viskas, kas supa mus, yra tikra?
filmas sujungia šiuos pasaulius ir parodo tai, kas gaunasi - finalinis mišinys, susidedantis iš fantazijų, sapnų ir realybės.
piešimas, personažai, pati idėja - viskas nuostabu. galiu teigti, kad, jeigu Hollywood'as norėtų pastatyti filmą pagal šį, tai gautusi totalus mėšlas, nes iš klasikos didesnės klasikos nepadarysi.
pats filmas sukasi taip greitai, kad žiūrovas net nespėja pats suvokti kas kame.
tai tiesiog, kaip čia pasakius, visiška makalynė, tačiau nenusakoma makalynė.
neesu mačiusi daug Hollywood'o ar kitų studijų filmų, kuriuose skambėti soundtrack'as, todėl visa širdimi teigiu, kad Susumu Hirasawa, Paprikos sountrack'o kūrėjas - genijus. ( net jeigu ir būčiau po šio filmo peržiūrėjusi 100 gerų filmų, su gera muzika, nekeisčiau savo nuomonės).
jau greitai bus pusmetis, kaip klausausi tik šio kompozitoriaus dainų, o juk esu užkietėjusi Guns N' Roses fanė, net nepamenu kada juos girdėjau paskutinį kartą.
visada laikau Axl'į savo dievu, tačiau šią " poziciją" užėmė Susumu, o Axl'is tapo mano dievaitis.
taigi, filmas - reikia nepasimesti-
aš stebiuosi, jog ankščiau nenorėjau šio filmo pažiūrėti, kažkaip neigiamai į jį žiūrėjau, o po tos nakties, kai parsisiunčiau ir nusprendžiau, kad reikia pasižiūrėti vien todėl, kad muziką kūrė Susumu, laikau tai bene geriausiu filmu.
hehe, pamenu, kai išgirdau Gatts.mp3 , tai ėjau miegoti porą mėnesiu su šia daina ir miegojau begalo ramiai.
kažkaip kiekvieną kartą, ties skirtingu metų laiku, ties skirtinga aplinka, aš iš naujo įsimyliu jo muziką, o kartais nuo gero jausmo net verkti norisi, nes iš tiesų labai liečia širdį.
heh, skystėju, o pavadinimas juk - cold heart.
štai kokie būna šie vakarai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą