ｂｒｉｄｇｅ

Kaip sakoma - viskas, kas gera, ateina į galą. Tačiau viskas grįžtą kiekvienais metais, bent toms kelioms dienoms ir pripildo mus neapsakomos šilumos.
Aš esu užsikrėtusi - priklausoma nuo šių dienų. Jau ketverius metus ir nemanau, kad kada nors išsigydysiu, nes to visiškai netrokštu.
Šiek tiek nupasakosiu kas, kaip vyko šį spalio 15-17 savaitgalį.
Penktadienis - mokykloje negalėjau nusedėti, nes žinojau, kad liko vos kelios valandos, jog reikės važiuoti į vietą, kurioje pažįsti vos penkis žmones iš 50. Taigi, nervavausi, jaudinausi, mane net motina ramino, bet visgi - nuvažiavau su didele šypsena, nes visada prisiminiau praeitus metus.
Taigi, atvykom į Radvilus, praėjom registraciją ir jau sėdim kabinete 106. " Atsižymėjom vietą" ir nužygiavom į salę. Mokėmės " Ula Ula", turbūt apie dešimts kartų, bet buvo begalo smagu. Penktadienis ir šiaip praėjo ramiai - ėjom miegoti apie antrą nakties, bet tai nieko. Buvau kvaila, kad neužsidėjau kojinių, tad užsiroviau ant slogos, tad ryte nosisbuvo lyg prikimšta vatos. Teisingai, pamiršau paminėti, jog buvo kažkas panašaus į estafetę - teko ieškoti 5 daiktų per VISĄ MOKYKLĄ. Tad visi bejėgiai lakstė ir ieškojo per visus įmanomus kampus. Gliukai ( mano grupelė) gal dvidešimts minučių ieškojo prakeiktos pikų tūzų kortos. O mes ten tą kampą buvom ištyrę, bet Lukas pasakė, jog ji tikrai yra, tad Aušrinė vėliau ją ištraukė iš kaži kur. Taigi, baigėm valanda vėliau už pirmą vietą.
Šeštadienis- visi po pirmos nakties išpampę, bet " pilni" jėgų. Prisiekiu, jog pamiršau laiko nuovoką, nes visiškai nemačiau laikrodžio nuo ryto iki vakaro, o apie dienas išvis tyliu, nes pamiršau, jog man mokykla už dviejų naktų.
Vyko estafetės - kiškučiau ( visų pamėgti, kiekvienas ten vartėsi juokais kiek tik galėjo), abecelė ( mes greičiausi buvo, per 12 sekundžių padarėm), dainos, popieriukai ( kas parašyta, taip reikėjo juos laikyti, tad mano petys buvo Laurynai prie liemens, o ranka Tadui ant šlaunies), kortos ( čia buvo bene didžiausias fail'as, nes aš nemoku įkvėpti giliai, tai didžiąją dalį sušikau, plius vos nemyžau, kai korta nukrito ir teko " pabučiuoti" Ievą ar Aurinę, bet vėliau įsijautėm ganėtinai gerai, tačiau laimėjo kažkuri grupelė su 50 ratais, tai mes padarėm 21). Kaip ir viskas.
Vėliau vakare vyko spektaklis, kaip ir kiekvienais metais, tačiau visada jis vis jautrėja, ypač jausmai stiprėja tiems, kurie matė tai ne pirmą kartą, nes tai tikrai užgniaužė viską. Ir nemanau, kad kažkas sedėjo nepravirkęs, nes visi mes , pirmą kartą matydamį jį, verkėm. Vėiau ant scenos užlipo vaikinas - buvęs narkomanas ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Iš ties buvo keista klausytis, tačiau, net ir žinodama, kad jis buvo priklausomas nuo blogų dalykų, žavėjausi juo. Kažkodėl man užplūdo į kažkurį sielos kampelį " man jis patinka, jis gera ir įdomus". Jis norėjo būti pavyzdžiu kitiems ir manau, jog tai ir įvyko, nes labai giliai įvėrė į širdį tai, ką jis išgyveno. Tačiau vistiek turiu norą išbandyti ką nors gero.
Teisingai, dar buvo ES valandėlė, kurią vedė Žygis. Buvo labai įdomu- vyko viktorina, per kurią susžinojau ganėtinai daug ir įtvirtinau žinias, kurias jau buvau žinojus.
Ir kaip gi be RIDE MY PONY. Oh dieve, tai buvo kažkas. Mūsų buvo tiek daug, grindys privaškuotos iki nežinia kokio storumo, kad viskas slydo, bet mes vistiek taškėmės.
Reikės būtinai įrašyti šią dainelę, kai bus surengtas mini meet, kuris vyks pas Liną Cepeliną.
Jau į galą dienos visi buvo nusprendė, jog nemiegos, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėm laisvos dienos akimirkom. Tiesa, aš nuėjau miegoti, nes velniškai traukė, bet kiti pasakojo, jog buvo nuostabios akimirkos, jog iki ašarų juokėsi iš visko, net gi galvą susitrenkė.
Pamiršau paminėti, jog buvo žvakių naktis. Tradicija. Siuntėm žvakę iš rankų į rankas ir tiesiog dalinomės pačiais giliausias jausmais, kurie buvo mums suteikti.
Pirmą kartą išdrįsau praverti lūpas ir tuom didžiuojuosi. Plius šalia sedėjęs Pavelas privertė mano akis ir ausis išsprogti.
Sekmadinies- Vyrai - didvyriai. 8 valandą atsikėlusios merginos už keliolikos minučių savo kabinetuose gavo karštos kavos ir arbatos nuo vaikinų. Aš viską praleidau, nes net nesupratau kas vyksta, tad jo. Vėliau nuėjom prie salės ir mus, lyg žuvytes, gaudė ir vedė į salę, kur darė masažus. Mane pagavęs Žilvinas išmanė savo drbą, nes buvo begalo gera ir taip profesionališka! Aš jo net paklausiau, ar jis nėra masažistas, bet dėja ( O GALĖTŲ).
Tad diena ėjo ir niekas nenorėjo girdėti, kad vat, liko vos kelios valandos ir teks grįšti namo.
Paskutiniai vaidinimai buvo patrakę - mes dainavom, Akviliau grupė darė coverį nerealų, kad net iki ašarų juokiausi, Miglės grupė vos neprivertė keisti kelnių, o kiti du buvo tokie rimtesnis, su mintimi- gebalo jausmingi.
Paskutinė grupelė. Susirašėm kontaktus, pasirašėm ant " Auskinio Orakulo".
Keistas jausmas, nes tai buvo tylusis atsisveikinimas. Nesitikėjau, jog mano grupelė man bus tokia brangi, nes visi tokie skirtingi, o dar tas Eipas...
Po grupelės ėjom į salę, kurioje šokome mūsų tradicinį šokį, pasakysiu tiesą, jog viduje verkiau, nes tai toks jausmas, kuris tiesiog sedėjo viduje, nenorėjo rodytis išorėje. Ir taip keista, kai tu pradedi šokti ir visi nauji žmonės seka tavo pėdomis, o už kelių minučių pamatai, jog dvi poros virsta ratu, bet tu vis šoki iki priešpaskutinio atodūsio ir sy šypsena rėki " dustu". Šokiai šokiais ir štai atėjo atsisveikinimo laikas. Tiek daug " labas", tiek daug veidų, tiek daug ašarų, tiek daug šypsenų, tiek daug centimetrų virš gringų ir tiek daug " jūsų džemperiai vienodi". Pati sunkiausia akimirka, bet kartu smagu matyti, jog seni veidai vis dar su tavim, kad ta didžiulė šeima neiširo, kad ji vis dar yra ir bus, nes mes tikime.
Nespėjau mirktelėti, kaip viskas baigėsi ir jie man sako " Ate", "Iki".
- " Palaukit, juk dar maža grupelė turi būti"
- " Ne, viskas - tai buvo pabaiga"
Kaip nemėgstu šitos pabaigos. Ir visi dar salėje, visi dar prieš sekundę buvo su šypsenom, o dabar jie vėl grįžę į savo kasdienybės pavidalą, lyg Pink Floyd'ų " The Wall" grįžta atgal.
Ir kaip keista išėjus į gryną orą kalbėti su savimi antruoju asmeniu ir verkti vidinėmis ašaromis, jog, štai - reality wins again.
Bet tas židinys sieloje vis dar dega, realybės šaltis jo dar neužgęsino. Eini link stotelės ir gaudai žvilgsnius, lyg " wtf?", " kas čia per viena" ir t.t , o tu niūniuoji vieną iš šių tryjų dienų hitą savo galvoje ir neleidi niekam kvaršinti tau galvos.

Telepatiškai siunčiu visiems šio židinio liepsnelę, kad jie nepamiršų šių tryjų dienų, kad jie neleistų realybės kasdieniškumui užkariauti prisiminimų.
Kaip ir kiekvienais metai - sunku, bet juk mes jauni, gyvenam tokiame amžiuje, kada susirasti žmogų yra ne taip jau ir sunku.
AČIŪ visiems ir tikiuosi jus išvysti kitamet ir kad būsiu dar dalyvė ir manęs nenuvers valdžia į vadovės pareigas ( visi vadovai kažkodėl nori atsikratyti savo pareigų, ot kokie jūs).