ｉ’ｌｌ ｇｉｖｅ ｉｔ ａ ｔｒｙ

Gyvenimas trumpas, tiesa?

Ačiū, šį kartą aš pasitikėsiu jumis ir padarysiu tai, juk laikas pagaliau turėjo ateiti tam.

Jau nebeesu geltonplunksnis viščiukas, jau reikia daryti kažką, kas būtų nauja šiam vienspalviui gyvenimui.

Pasakiau, bet bijau, kad remsiuos į jus labiausiai, o aš to nenoriu. Pagaliau juk, reikia būti savarankiškai.

palūšiu ar ne – nežinau. Nebūsiu, kaip Hemingvėjus – mirtis – pabaiga gyvenimo.

Prisipažinsiu, kai mums aiškino jo biografija, aš sedėjau išpūtus akis, nes jo charakterio bruožai labai priminė mane – uždaras, neišreiškiantis jausmų, vyriškas ^{na, moterim tai kitaip}.

Stovėjau ir galvojau – ko aš norėčiau iš gyvenimo? Ir pirma šovusi mintis buvo – perskaityti 500 knygų. Tikrai nemanau, jog norėčiau ko nors “tokio”. Tikrai žinau, jog nenoriu būti turtinga, bet jeigu būčiau, tai pinigus leisčiau gyvūnų  ir gamtos išsaugojimui. Kam reikėtų pinigų – duočiau. Man jie nepatinka, nes žmogus nieko nemato išskyrus juos. Jų manymu viską galima nusipirkti. Gaila, kad laikai keičiasi. Pamenu, kai būdama maža eidavau pirkti blizgius klijus už 30 centų, o dabar jų kaina vos ne 2 litai. Vaikai, per tuos metus tapo per daug išlepinti. Kai pamatau vaiką, augintą XXI amžiumi ri save, auginta SSRS, tai skirtumas aiškus ^{net per daug.} Kas vyksta? Aš nebežinau kas yra.

a-ha? Migle, už ką. Aš įsimylėjau juos. Neverksiu, bet velniškai graudžios dainos.

Pagaliau atostogos, einu sapnuoti.