ジエンド

Nuostabu.
3 dienos ir man iš galvos neišeina jų dainos.

Vakar buvau koncerte su Migle.
Kaip jau sakiau - pirmas kartas tokiuose renginiuose ir buvo fantastiškas.
Susitarėm su Migle susitikti prie Žaliojo, tačiau aš atvažiavau ankščiau, todėl nuėjau į Cup'ą> Saldūs Majai, prisipirkau guminukų ir ėjau atgal į stotelę, kurioje manęs jau laukė.
Įsėdom į ankstesnį autobusą, nes abudvi atvažiavom kiek ankščiau. Miglę užkalbino vaikinas autobuse, tai buvo bene prikolas dienos. Taigi, išlipom, pakilom ir pasiklydom. Ji skambina tėvams, man skambina motina. Ieškojom apie 20 minučių tos vietos, kurioje turėjo viskas vykti. Aišku radom, mus įleido ir mes atsisėdom antrame aukšte, netoli scenos. Užsisakėm ko pagerti ir pradėjom kalbėti apie viską. Aišku išsidirbinėjom tom temom, kurios, mm, žodžiu, negaliu nesijuokti.
Taigi atsivėrė užkulisiai ir ant scenos užlipo klavišininkas, bosistas ir gitaristas. Vos nenumiriau, kai pradėjo groti Gediminas(bosistas). Garsas toks nerealus, kad net nėra žodžių. Neįsivaizduoju, kodėl mane taip traukia bosinės gitaros garsai, bet tai buvo nuostabu, o dar tie jo judesėliai - TOKIE MIELI.
Na vat, galiausiai ant scenos užlipo Povilas ir uždainavo ir aš vos nepravirkau. kodėl? Turbūt todėl, jog negirdėjau jo jau beveik pusės metų, o apie gyvą pasirodymą išvis tyliu. Klausėmės ir juokėmės iš geros dozės nuostabios muzikos. O kai jis uždainavo aukštą natą pagal savo tikrą išdainavimą, tai išvis buvo Everesto viršūnė. Man atrodo, kad mūsų akys kažkuriuo momentu buvo susikirtusios, o gal ir ne. Ir keista, jog viskas beigėsi gana anksti, nes mes planavom išeiti ankščiau, kad spėtumėm į autobusą, o išėjom net ankščiau planuoto laiko. Kol ėjom lyg stotelės, dainavom KISS- I was made for loving you. Vėliau Miglė išlipo ir amn teko važiuoti vienai. Tik netoli namų pastebėjau, jog už manęs sedėjo vaikinas su ilgais plaukais, damn. Buvo nuostabus vakaras. Velniška baimė pradingo ir sekėsi puikiai.
Net gavau atsakymą.
Greičiau atostogos, norėčiau susitikti su Indre ir išgerti arbatos su ja.
Po tokios vasaros, kai netenki geriausius draugus - sunku eiti toliau. Aš bandžiau, tačiau manęs nepriėmė, tad nesikišau ir ėjau toliau.
2010.05.06. Parašyti žodžiai ant nuotraukos, kurią turėjau vertinti, į kurią turėjau žiūrėti su šypsena, jog man nuskilo gyvenime ir turiu tokius puikius draugus, kurie manęs nepaliko, kurie mane " suprato" ir mylėjo.
Kažkuriame sielos kamputyje vis dar myliu juos ir pasiilgstu, kad ti kokia ji buvo gaidys, o jis - klasikinis beviltiškas romantikas. Kad ir kiek jie iš manės reikalavo ir kiek aš galėjau duoti. Kad ir kokie jie buvo egoistai ir tikėjosi, jog aš būsiu ta, kuri viską duos.
Juk neesu beviltiška, tiesa? Tikėjau jais, tikėjau ir Jurgiu, kuris tyliai mane pasiuntė toli, toli ir užmiršo. Nebeturiu su kuo gerti arbatos ir išlieti kvailumą, prisijuokti iš vienas kito. Ilgainiui pamiršiu kaip jie atrodo, jų balsus ir viskas liks tik prisiminimai. Juk viskas gerai, tiesa?
Man atrodo,jog vieną dieną aš palūšiu ir man niekas nepadės.
Štai kodėl aš vertinu tuos, kurie yra šalia ir kurie suteikia man spalvų ir vilčių į gyvenimą, kurie dar nematė kitos mano pusės.
Kaip sakoma - blogiausiu atvėju, jeigu liksiu viena, kaip pirštas, tai užsidarysiu iliuzijose, sedėsiu namie arba sedėsiu Pilaitėje.